Dėdė
Tebėra ne vienas dėdė
(Neminėkim pavardės!) -
Jis kaip sėdo, taip ir sėdi
Ant labai tvirtos kėdės.
Gal sakysit: kam tų dėdžių,
Kiek iš jų blogos naudos?
Pakalbėkim apie bėdžių -
Kas jam duonos kąsnį duos?
Kas padės, kai žmogui bloga,
Kad jis gyvas tik sapne?
Daktarai išgydo slogą,
Bet korupcijos - dar ne!..
Va, todėl žmogus sumoji -
Lietuva tau nemiela,
Jei tam dėdei skirtas rojus,
O kitiems - tik skaistykla.
Dėdei tam (bent man taip rodos)
Lietuvėlė - per maža.
Dėdei tam lietuvių godos -
Lyg supuvusi vyža.
Štai kodėl jis darbą juodą
Suka bankuose visuos
Ir komandą atiduoda,
Ką išgarint debesuos.
Dabar daug kas daug ką griebia -
Ir mieste, ir net laukuos...
Dėdė griebs antytę riebią
Ir pačirškins ją taukuos.
Suprantu, tas mūsų dėdė
(Neminėkim pavardės)
Tarp tvirtų vaikaičių sėdi,
Kurie gal kitur "sėdės"...
Bet tai bus, deja, negreitai -
Dar nedžiūgaukit, dar ne!
Oi, plačiai to dėdės eita,
Oi, garsi jo giminė!
Kol gerų turėsim dėdžių -
Ar Seime, ar kur kitur, -
Tol galės giedot nebėdžiai
"Gaudeamus igitur!"*
* Džiaukimės ir linksminkimės - lotyniškai.
