Visus meno įvykius supa koks nors visuomeninis kontekstas. Štai jau kokį mėnesį televizija ragina visus linksmai praleisti Šv. Valentino dieną. Susiporavusiuosius gelbsti “TV 3 pagalba”, žadami “Meilės žaidimai”, po ekraną vaizduodamas amūrą ne itin estetiškai su dideliais pampersais laigo “Be tabu” vedėjas.
Kadangi visokiems bemeiliams arba meilės senbuviams jaunatviškai ir naiviai krykščiančioje televizijos programoje įdomybėmis nekvepia, siūlyčiau užsivilkus paltukus išeiti pasimėgauti grynu oru. O jei kiltų sumanymas aplankyti kokią parodą - linksmiausia, nekasdieniškiausia ir valentiniškiausia (rafinuotai) bus Vilniaus “Akademijos” galerijoje veikianti Kęstučio Grigaliūno paroda “2003 ir kiti...”.
Parodoje rodomi pjaustiniai - iš jaukiai nugludintų medžio detalių sukonstruoti vaizdiniai. Bateliai. Mašinėlės. Laiveliai. Veidukai. Yra ir šiaip ornamentų. Viskas labai linksmai spalvota ir ryšku. Lyg netikėtai suvaikėję būtume atsidūrę kokioje “Lego” šalyje. Tai yra vienas parodos pliusas: užkrečianti ir kvailai gera nuotaika.
Tačiau K. Grigaliūnas nėra koks nors genialus vaikas. Jis rimtas ir susikaupęs grafikas. Tai, kad jis gamina tokius linksmus objektėlius, jo parodai prisega kažkokios dviprasmiškos saldybės ir nešvankumo. Prieš kurį laiką šis menininkas su dar dviem kolegomis rodė parodą pavadinimu “Fetišas” ir joje taip pat figūravo dailių batelių pjaustiniai. Su visomis šiomis žiniomis galvoje apžiūrinėjant parodą neapleidžia nuojauta vaikštinėjant po kažkieno buduarą (nesvarbu, kad jis vaikinas). Iš tiesų parodoje gan daug rožinės spalvos. Vojeristinis malonumas, be abejo, yra antrasis parodos pliusas.
Pagaliau neverta nutylėti ir to, kad K. Grigaliūnas išties puikiai įvaldęs tiek medžio pjaustymo, tiek pokštavimo meną. Nors kartais parodoje kyla įtarimas, kad kai kas atrodo matyta (galbūt net pernelyg matyta), proga pasižiūrėti į meistrišką darbą šįsyk (dar) atperka ne visai patenkintą naujumo poreikį. Mat bevaikščiodama po galerijas ir nuolat biurokratiškai rankiodama meno kūrinius, pradedu pavargti nuo šlubuojančių ir kreivų drobių, sulamdytų piešinių ir apiplyšusių jų kraštelių, kreivai kabančių objektų ir pan. “Akademijoje” šiuo požiūriu šįkart tiesiog kvepia švara ir precizija. Ir tai, žinoma, labai malonu.
Be to, nors susiduriame su pasaldintais darbeliais, dviprasmiškomis nuotaikėlėmis ir rausvumu, smagu yra tai, kad riba tarp pokšto ir šleikštaus sentimentalumo visada išlaikoma (ko dažnai pritrūksta šventinei televizijos propagandai). Grigaliūnas žino, kad juokauja, žiūrovas tai taip pat nujaučia - ir, žiūrėk, tarp jų jau mezgasi sąmokslas. Mat pjaustiniai - labai atviri darbai. Jie leidžiasi lengvai žiūrimi ir smagiai interpretuojami tiek, kiek to nori žiūrintysis. Ir, svarbiausia, jokių sunkių minčių. Nereikia net pagalbos iš televizijos.
