Vėl štilis. Parodų lankytojų laukia - nors geriau nė nelauktų - bent keletas nuobodžių ekspozicijų. Tiesa, artimiausiu metu žadama daug naujų dalykų, tad reikalai gali spėriai keistis.
Nors neneigsiu, kad ir po blogas parodas vaikštinėti kartais gana malonu: galima nebaudžiamam galvoti ką nors negražaus; išgyventi tvirto solidarumo jausmą bendrai su kitais žmonėmis piktinantis ekspozicija; pasijusti gerai “išdūrusiu” parodos dalyvius, nes nesi vienas iš jų; ir t.t.
Vis dėlto tokiems pasilinksminimams reikia daug laiko. Reikia ir ryžto praleisti dieną būtent taip, o ne kitaip. Be to, nėra ko meluoti - viena gera paroda yra daug geriau nei daugybė blogų. Tad tiems, kas neturi laiko klaidžioti tarp įvairiausio šios savaitės balasto, viena įdomesnių ekspozicijų galėtų būti Juozo Kazlausko (1941-2002) retrospektyva “Prospekto” fotografijos galerijoje (veiks iki vasario 23 d.).
Nors parodoje galima pamatyti įvairių temų ir vaizdų, nėra abejonių, kad Kazlauskas - ekstremalių dalykų fotografas. Tarp jo fotografijų - Černobylio, Čečėnijos karo, įspūdingų ir pavojingų ekspedicijų Šiaurėje, Jugros tundros elnių augintojų nencų gyvenimo vaizdai. Kai kurie jų matyti jau ne kartą, bet nuo to nemažiau įdomūs.
Nėra ko slėpti - Kazlauskas greičiau ne fotomenininkas, bet žurnalistas. Tad jo parodoje neišvysite tokių formų žaidimų ir subtilių paradoksų kaip Šiuolaikinio meno centre eksponuojamose Henri Cartier-Bressono fotografijose. Tačiau išvysite ką kita.
Vykdamas fotografuoti J. Kazlauskas vykdavo ir gyventi - kartu su savo objektais ir tarp jų. Todėl tokio iš arti pritraukto autentiškumo, tokių tikrų visiškai svetimo pasaulio vaizdų retai tepamatysi. Vien ką reiškia nufotografuotas vos vos virš šalta drėgme kvėpuojančios juodos jūros iškilęs povandeninis laivas su ant jo viršutinės aikštelės poilsiui prigulusiais į guminius paltus susisukusiais sustirusiais jūreiviais! Ir iš tiesų įdomiausia žiūrėti net ne į tuos atsakingai užfiksuotus vaizdus, kiek apčiuopti paties fotografo įsijautimo plotmę. Tiesa, man šiek tiek padeda per parodos atidarymą skaityti paties Kazlausko tekstai apie jo “nuotykius” fotografuojant, pavyzdžiui, nušalimus mirkstant Arkties jūroje, bandant kuo tiksliau nufotografuoti profesionalius nardytojus.
Aišku, paperka ir jau minėtas fotografijų ekstremalumas - mat visos jos padarytos ten ir tuo metu, kur tarpusavyje tarytum susikerta gyvybės ir mirties poliai, organinis ir neorganinis pasaulis, gyvoji ir negyvoji gamta - t.y. mažutis žmogus ir dažniausiai jam priešiški didžiuliai lediniai vandenynai ar sniegynai; kartais galingos technologijos, o kartais ir tokios metafizinės atmosferą įmagnetinančios sąvokos kaip karas. Tiesa, kartais Kazlauskas fotografuoja tik gamtą - tuomet jam pavyksta padaryti bemaž poetiškų vaizdų, pavyzdžiui, plačiakampiu fotoobjektyvu užfiksuotą, tad į visas puses besidriekiantį, švelnų ir minkštą kailiuku apžėlusių elnių bandos ragų “peizažą”…
Na ir užsigardžiavimui - žinoma, ciklas apie Lietuvos kaimą. Lietuvos kaimą, kurį fotografavę yra turbūt visi vyresni, o ir kai kurie jaunesni Lietuvos fotografai. Anuomet dažniausiai pakiliai, kaip šalies vertybių lopšį ir saugyklą. Šiandien kaimas jokių gražių asociacijų nekelia nei pats sau, nei kitiems. Na, o Kazlausko fotografijose jis yra kryžkelėje: “Lietuvos kaimas kryžkelėje”, 1993 metų ciklas. Jame matyti rūkančių berniukų; iškastas bulves į krepšelį tvarkingai kraunančių senukų; moteris invalido vežimėlyje neakėtuose laukuose ir pan. Pakankamai objektyvu bei pakankamai nyku - kaip ir tikrovėje. Realybė, visai nedidinga, ir čia užfiksuota taip pat kruopščiai bei atsakingai. Galbūt vienintelis toks neypatingas Lietuvos kaimas visoje mūsų fotografijoje. Ir, suprantama, puiki proga apžiūrėti visą parodą.
