Moterišką spaudą be jokio pasigailėjimo pliekia visi kiek praprusę tautiečiai. Vyrai - dėl primityvumo, bukumo ir pan. Dėl to paties juos vanoja ir moterys. Dar daugiau jiems kliūva nuo tų, kurias visuomenė menkinamai apdovanoja feministės vardu.
Tiesa, jos savo nuomones įvelka į specialų žodyną, dėl kurio kritika įgauna maždaug tokį skambesį: "dėl tradicinio patriarchalinio moters įvaizdžio platinimo". Vis dėlto, kad ir kaip atrodytų keista, moteriški žurnalai daro ir tai, ką į savo programą galėtų įrašyti bet kuris feministinis sąjūdis.
Moteriška spauda paprastai kritikuojama už joje nukalamus moterų ir vyrų įvaizdžius. Ir kritikuojama pagrįstai. Žiniasklaida išnaudoja moters kūną, paversdama jį erotišku masalu komercinėms užmačioms. Žiniasklaidoje moteris - vis dar vienintelė santuokos ir šeimos ašis. Ji atsakinga už itin daug dalykų: iškilusį biskvitą, vaiko ligas ar su gyvenimu nesusidorojantį vyrą. Žiniasklaidoje moterys (nors tik kartais) tampa veiklios, iniciatyvios, visuomeniškos, bet, deja, nelaimingos. Mat išmanydamos, kaip prasimušti visuomenėje, jos gyvena pagal blogiausią moters biografijos scenarijų - yra senmergės, vienišės ir pan. Žiniasklaidoje moterys tampa vis plėšresnės vartotojos, nepasiklystančios tarp kofermentų, Q-10 enzimų ir pan. Taigi nedaug nukeliauta nuo pagarsėjusių trijų K (Kirche, Küche, Kinder - “bažnyčia, virtuvė, vaikai”).
Tiesą sakant, tą patį galima pasakyti ir apie vyrus. Moteriška spauda "teisingą” vyrišką gyvenimą taip pat išdėsto viena formule. Čia vietoje trijų K yra dvi S. Formulė paprasta: vyrai = seksas + statusas. Tiesa, formulės kintamųjų įgyjamos reikšmės priklauso nuo laikraščio ar žurnalo idėjinio veido. Pirma S gali virsti atvira pornografija arba rafinuota paslėpta reklama. Antrosios S reikšmių intervalas dar platesnis - nuo automobilio iki žvejybos Kubos pakrantėse.
Vis dėlto pamėginkime pažiūrėti į žiniasklaidos produktą kiek atviresniu žvilgsniu. Ar, be jau minėtų senų, bet šviežiai papudruotų moteriškumo ir vyriškumo formulių, joje dar kas nors yra, o gal atsirado? Panagrinėjus praėjusio dešimtmečio spaudą pamatysime, kad kartu su visu tuo, kas pasakyta, moteriškų žurnalų puslapiai išmarginti į šias moteriškumo ir vyriškumo reikšmes neįsitenkančių įvaizdžių. Apie ką jie? Apie moters ir vyro autonomiją, savipažinimą, savikontrolę, tarpusavio santykių įgūdžius. Žodžiu, visa tai, kas Vakaruose dabar madingai vadinama terapiniu diskursu.
Pavartykite bent vieną iš didžiųjų lietuviškų moteriškų žurnalų - "Moterį", "Ievą" ar "Laimą". Visuose juose be didesnio vargo aptiksite psichologo patarimų, kaip pažinti savo asmenybę, išsivaduoti iš psichologinės priklausomybės, kaip įgyti pasitikėjimą savimi, vystyti sugebėjimus, kurie tarpusavio santykiuose padeda išlikti savimi ir neleidžia būti susiurbtam partnerio, išmokti nežeisti ir išmokti apsiginti, ir t.t., ir pan. Žodžiu, visa tai, ką kiek paprastesniu žodynu ankstesniais laikais žmonės vadino, o kartais ir šiandien dar vadina asmenybės branda.
Šis naujas moters ir vyro modelis yra tai, už ką moteriškus žurnalus verta girti ir netgi jais džiaugtis. Kodėl? Priežastis paprasta. Vadinamasis terapinis diskursas yra savotiška feminizmo praktikos išraiška. Jis - emancipacijos prielaida, padedanti atsikratyti tradicinių moterims ir vyrams priskiriamų psichologinių ypatybių, socialinių vaidmenų ir gyvenimo projektų.
Šis naujo žmogus - moters ar vyro - vaizdinys populiariojoje spaudoje turi ir dar vieną vaidmenį. Labai kilniai jį galime pavadinti galimybių lygybe arba tai, ką brangina visų politinių pakraipų socialinio gyvenimo inžinieriai. Juk žurnalus skaito ir tie, kurie neturi intelektinių įgūdžių ar materialinių išteklių domėtis kad ir išsamesniais, psichologiškai labiau kvalifikuotais ir veiksmingesniais “savipagalbos” vadovais (vadinamaisiais self-helpais). Todėl žurnalai - vieninteliai kanalai, kuriais emancipacinės temos gali prasmukti į plačiausius gyventojų sluoksnius. Į tuos, kurie apie psichologiją žino tik tiek, kad ji egzistuoja, kuriems šeimos istorija geriausiu atveju baigiasi asmeniniais šeimos atsiminimais, o savo mintis ir jausmus priima kaip neišvengiamą ir nekeičiamą duotybę. Prisiminkime dar ir tai, kad Lietuvoje didžiųjų moterų žurnalų tiražai nesutampa su jį skaitančių auditorija. Ji paprastai būna 5-9 kartus didesnė. Tad galime įsivaizduoti, kokiai miniai lietuvių populiarioji spauda yra ne tik stereotipų dauginimo, bet ir emancipacijos, individualizmo mokykla.
