Maži džiaugsmai
Dainuoju pasauliui, nors jis, man atrodo,
daug laimės žmonijai suteikti negali.
Triumfuoju it kipšas, ant švernelio juodo
kabindamas "Pragaro meistro" ženklelį.
Dainuoju ne tiems, kas nutuko baisiausiai
ir kas jau per taukus nei girdi, nei mato.
Dainuoju maumojantiems bent silkės ausį:
šie džiaugias, kad gerti neprašo jų batai!
Dainuoju pasauliui, nors žmones jis blaško
už jūrų plačiausių ieškot laimės būčiai.
Iš mėšlo išspaudęs šiek tiek gelsvo vaško,
linksmauju kaip vaikas ir ploju katučių.
Paralelės
Kažkas dievaž nutinka smegenims,
kai sumuša tardydami tau inkstą,
o jei žinai, kad vėlei pliekti ims,
tai vaidini turįs galvelę minkštą.
Tada švarkšti, kad nieko nežinai,
kad nė nesupranti, ko tavęs klausia,
kad jau skleroze skundiesi seniai,
kad akyse regi vien šviesą blausią.
Kažkas dievaž nutinka ir tada,
kai pati kvočia, su kuo naktį gėrei.
Ne, nepraskaidrins atminties malda
nė spigūs žodžiai, tariami uvėriai.
Tada bliurbi tik frazėm aptakiom,
šauki, kad su šefu galiausiai ūžei.
Mat jei klegėsi plempęs su mergom,
užduosi širdį patalo draugužei.
Obuolinė dainuška
Jei nuo žodžių užgaulių
stvarstai peilį buką,
tai užvalgyk obuolių
ir vėl mauk pilstuką.
Kai gurkšnojant obuolys
po ranka paklius tau,
griaučiai su dalge nelįs,
nors iš tolo rūstaus.
Degtinėlė smagiai slys
tau stemple į pilvą,
jei keliaus bent obuolys
paskui taurę pilną.
Tik pritriauškus obuolių,
kojų nieks nekrato.
Sau eini žingsniu žvaliu
net po surogato.
