Esu tarp tų, kurie, entuziastingai atšventę Lietuvos įstojimą į NATO ir Europos Sąjungą, savęs paklausė: o kas toliau? Kalbu ne apie profesionalius užsienio ir nacionalinio saugumo politikos planuotojus ir vykdytojus.
Kalbu apie tuos tautiečius, kurie NATO ir ES asmeniškai suvokė kaip pilietinę pareigą arba, jei norit visai be patoso, kaip savisaugos instinkto padiktuotą vienintelę šios tautos ir šios valstybės išlikimo galimybę.
Mes jau ten. Kartais sunku tuo patikėti, prisimenant, kas čia pat, už rytų sienos, ir kokia retorika grasino, ir ypač nepamirštant, kaip atsargiai, o kartais - net pašaipiai kai kuriose senosios Europos sostinėse buvo kalbama apie “įžūlią” lietuvių ambiciją įsitaisyti svarbiausiuose šio žemyno klubuose praėjus vos dešimčiai metų po okupacinės kariuomenės išvedimo ir pusės šimtmečio okupacijos nustekenimo.
Pavyko, bet kas toliau? Klausimas kitu atveju būtų beveik egzistencinis, tačiau dabar jį sprendžiam jau ne mes vieni ir ne priešiškoje aplinkoje. Konkurencingoje? Taip. Bet tai jau ne gyvybės ar mirties klausimas. Veikiau gero ir geresnio gyvenimo.
Suprantu tuos, kurie ragina ieškoti kilnesnių vizijų. Bet reikėtų susitaikyti su mintimi, kad šiandieną ir, manau, rytoj, nepavyks surasti simbolių, kurių pašvaistė būtų lygiavertė NATO kryžiaus ar Europos Sąjungos žvaigždžių švytėjimui. Per dešimtmetį pastangų ir, pripažinkim, laimės, pasiekę šiuos kertinius tikslus, tuo pasidžiaugę ir pelnytai pasigyrę, visi susivokėme, kad veikiau gavome instrumentus savo šalies gerovei kurti nei išlošėme jai Amžinąjį Aukso Puodą. Nauji instrumentai taip nebešvytės.
Ligšiolinė motyvacijos eilė: “einam į NATO, į Europos Sąjungą - kad taptume saugesni ir patrauklesni investicijoms - kad būtų daugiau darbo vietų - kad geriau gyventume”, turėtų būti dekonstruota ir priežastinis ryšys dėliojamas iš kito galo. Dėlionės pradžia turėtų tapti prezumpcija, kad turime geriau gyventi. Todėl siekiame to ar kito sprendimo Europos Komisijoje, todėl šliejamės prie tos ar kitos interesų grupės, todėl dalyvaujame ir dalyvausime šiose ir anose kampanijose, todėl telkiamės į šiuos ar kitus aljansus.
Turėtume susiprasti, kad kalbos apie lietuvių vaidmenį Pietų Kaukaze taip nežiba, kaip žibėjo mano minėtas NATO kryžius ar Europos žvaigždžių aureolė. Rinkėjams ir tų rinkėjų veikiamam politiniam elitui mūsų ambicijos Kaukaze, bijau, bus tik tuomet įdomios, kai bus pagrįstos rinkėjų gerovės argumentu.
Pigus populizmas jau per gerklę lenda, bet jei kol kas tai vienintelis būdas pasiekti rinkėjus - ką darysi.
Kam to reikia? Jei nori realizuoti strateginius tikslus, reikalingas vidinis svarbiausių partijų susitarimas. Patirties jau turime - 2 procentų bendrojo vidaus produkto gynybai pavyzdys pakankamai iškalbingas. Kitąkart stebiesi, kad išvis pavyko jį pasiekti prie to meto populistinių veiksmų populiarumo, ir neatsikratai abejonių, kad daugiau taip sėkmingai nepraeis.
Idealiu atveju partijos turėtų savo poziciją formuoti atsižvelgdamos į rinkėjų spaudimą. Tad jei populizmo nišą užims tie, kurie prieinamai “paaiškins” rinkėjams, kad litas derliaus supirkimui pabranginti yra svarbiau nei litas taikos operacijai už jūrų marių finansuoti, nereikia tikėtis ir partijų entuziazmo strategiškai svarbiais, konceptualiais, bet ne populiariais klausimais.
Kitą pragmatizmo aspektą primena visai nesenas patyrimas su Kaliningrado sritimi. Pamenu neformalų bendravimą apie 1998 ar 1999 metus su kadenciją Vilniuje tuomet bebaigiančiu mums draugiškos Šiaurės valstybės ambasadoriumi. Tuomet, kai dar mūsų Užsienio reikalų ministerijos strategai su gilia abejone svarstė galimybes Lietuvai gauti pakvietimą į NATO 2002 metų viršūnių susitikime, minėtas diplomatas ragino galvoti, ką mes tame NATO turėtume veikti. Į klausimą, ar ne pernelyg ankstyvas toks raginimas, patyręs diplomatas atsakė kitu klausimu: ar jūs norite vieną rytą atsibusti NATO nesuprasdami, ką ten veikiate, kaip tuoj atsibusite Kaliningrade? Pastaba apie Kaliningradą atrodė išvis ne laiku ir ne vietoje: lietuviai tuo metu kirto Rusijos eksklavui langą į Europą, vietos šviesuomenei “plovė smegenis” kalbomis apie Vakarų demokratijos vertybes, aiškino, kad Briuselis geriau negu Kremlius, o lietuviškas verslas tapo didžiausiu užsienio investuotoju.
Praėjo penkeri metai. Danai, vokiečiai ir kiti, iki tol atsargiai stebėję europėjančių lietuvių pastangas daryti verslą rusiškame Kionigsberge, nusprendė, kad laikas ir patiems ten imtis verslo, ir lietuvius išstūmė iš investavimo lyderių pozicijų. Maža to, lietuviams nepavyko įtikinti Kaliningrado politinio elito, kad laikini sunkumai dėl naujos tranzito tvarkos yra veikiau Maskvos nekonstruktyvumo padarinys nei lietuvių įsivaizduojamo priešiškumo rezultatas. “Jūs mus išdavėt”, - ne vieną kartą, ne viename neformaliame susitikime sakė kaliningradiečiai ir užims laiko įtikinti, kad yra priešingai.
Tai tiek apie pragmatizmą, apie būtinybę siekio, kad ir paties kilniausio, pateisinti valstybės piliečio apčiuopiamos gerovės interesu.
Taigi turnyre už tautos ir valstybės fizinį išgyvenimą pasiekus pergalę, laikas mesti ietis šalin ir užsiimti pasiansu.
Jei likimas lėmė būti šešetu kortų malkoje, reikia dėkoti likimui, kad ta malka ne “Durnių” žaidžia, o dėlioja politinį pasiansą. Puikiai žinome, kad šiame, kaip ir daugelyje kitų žaidimų, šešetas kartais gali lemti nė kiek ne mažiau nei tūzas. O jei laiku ir tinkamu metu krinta - ir dar daugiau nei tūzas.
Aš anaiptol nemanau, kad savo užsienio politiką Lietuva turėtų projektuoti svaigindamasi prisiminimais apie valstybę nuo Baltijos iki Juodosios jūros, bet savo intereso ir potencialios veiklos bei įtakos toje erdvėje, manau, nereikia nei pamiršti, nei atsisakyti.
Grįžtant prie kortų metaforos, net realiai susivokdama esanti šešetu pagal savo pačios vienos išgales, Lietuva, manau, neturėtų pasmerkti savęs būti vien tik kertama ar mainoma korta. Jei pats žinai, kokios esi rūšies, nesunkiai surasi, kur tavo vieta.
Eilė vienos rūšies kortų laimi pokerį, todėl ir mes galime būti laimėtojai, jei pamatuotai, atsakingai ir padoriai apsispręsime, su kuo mes ir už ką. Ir nuosekliai apsisprendimo laikysimės, nekeisdami savo spalvos it chamelionai.
Toks apsisprendimas, nuoseklumas, pagaliau pati aktyvios užsienio politikos ambicija reikalauja tvirto nugarkaulio. Ar mes jį turime? Atsakyti neigiamai kol kas lyg ir nėra pagrindo. Mūsų nugarkaulis kartais patraška, retsykiais sudiegia, bet jei jo neturėtume - nebūtume dabar NATO ir Europos Sąjungoje, neturėtume sureguliuoto, iš esmės vizų principu pagrįsto Kaliningrado tranzito, mūsų karių nebūtų Afganistane ir Irake. Tačiau nugarkaulio stiprumą privalu ne tik išlaikyti, bet ir toliau treniruoti.
Jau kuris laikas susiduriame ir toliau būsim stumiami susidurti su klausimu iš šalies: tai su kuo jūs - su Amerika ar su Europa? Viešosios diplomatijos atsakymas, kad mes su abiem, kad mes už kuo stipresnį transatlantinį ryšį, veikiau indikuoja idealiąją siekiamybę. Tačiau kasdienėje praktikoje prireiks ne tik diplomatiško laviravimo, bet ir tam tikro apsisprendimo.
Gal perdėm drastiškas ir ne visai diplomatiškas, bet darbinei diskusijai tinkamas pastebėjimas: pritariu tiems, kurie mano, kad kuo daugiau Amerikos Europoje, tuo mažiau joje Rusijos. Manau, kad šito turėtume ir siekti. Gerai žinome, kieno politinės paramos dėka jau šiemet džiaugiamės naryste NATO, gerai atsimename Prancūzijos pamokymus Lietuvai, kad rusai turi gauti laisvą koridorių į Kaliningradą - regis, vien todėl, kad prancūzai sėkmingai pardavė rusams flotilę “Airbus”.
Konfrontacija Europoje, ES viduje nėra joks nei Lietuvos, nei ko nors kito Europos Sąjungoje prioritetas, tačiau atsvara Paryžiaus ir Berlyno ašies diktatui galėtų suteikti šiai organizacijai daugiau stabilumo ir racionalaus interesų balanso. Todėl jei Londonas išties imtų rodyti daugiau susidomėjimo paneuropiška idėja ir aktyviau realizuotų siekį tapti stipriu tūzu šiame pasianse, Lietuvos pasirinkimo galimybės galėtų būti ir aiškesnės, ir paprastesnės. Didelė ir įtakinga senosios, tradicinės Europos valstybė su stipria proamerikietiška orientacija būtų puikus flagmanas Lietuvai ir kitoms Europos Sąjungos naujokėms, kurių simpatijos Amerikai yra kur kas didesnės nei muziką Europos Sąjungoje dabar užsakinėjančiose Prancūzijoje ir Vokietijoje.
Lietuvos strateginei partnerystei su Lenkija, interesų bendrumui su kitais Vidurio europiečiais ir kai kuriomis Šiaurės Europos valstybėmis galėtų tapti priimtinas naujas bendras iššūkis neleisti išstumti Amerikos iš Europos. Paryžius ar Vašingtonas, Berlynas ar Londonas - visi traktuotini kaip Lietuvos draugai ir partneriai, tačiau kiekvienas dėlioja savo interesų pasiansą ir kiekvienas, ypač šešeto dydžio, turi apsispręsti, kurion eilėn guldo savo kortą.
