Irena ZUBRICKIENĖ
- Jeigu moteris į mūsų įstaigą būtų pristačiusi paršiuką, kad jį paaugintume, tikrai po kartą per porą savaičių vis paskambintų ir pasiteirautų, kaip paršelis auga, kiek pasunkėjęs, ar sveikas. Tačiau tokius pat klausimus užduoti dėl vaikelio, mums laikinai patikėto, teikiasi tik viena iš keliasdešimties motinų, - apie karčią gyvenimo realybę "Akistatai" prieš kurį laiką yra apmaudžiai išklojusios Alytaus kūdikių namų darbuotojos.
Sasnavos miestelyje (Marijampolės sav.) gyvenanti Vilma Matjošaitytė (32 m.) - viena iš tų motinų, kurioms žodis "laikinai" turi kitokią prasmę.
Pati sūnelio nebeatpažintų
Birželio 15 dieną Marijampolės ligoninėje Vilma pagimdė berniuką. Jį pavadino Vytautu. Tebegulėdama palatoje moteris pranešė medikams ir Marijampolės vaikų teisių apsaugos skyriaus (VTAS) darbuotojams, kad negali pasiimti kūdikio, nes ir pati neturi kur gyventi.
Vilma graudino VTAS darbuotojus, kad yra vieniša mama - pas draugę kelioms dienoms, kol pagimdys, paliktas dar ir jos dvejų metukų sūnelis Eimutis. Moteris prakalbo apie galimybę laikinai paauginti jos naujagimį globos įstaigoje. Pasidomėjus Vilmos praeitimi, tapo aišku, kad ši moteris jau turi "nuodėmių" savo atžalų atžvilgiu, tad dvejonių, ar patenkinti jos prašymą, nebeliko. Vytautas, vos šešių parų kūdikis, lydimas VTAS darbuotojų ir snausdamas šiltame jų glėbyje, tiesiai iš ligoninės palatos iškeliavo į Alytaus kūdikių namus. Vaikelį pagimdžiusi Vilma sūnelio neatsisakė, tik teigė jį "atiduodanti" laikinai - trims mėnesiams, per kuriuos tvirtino susitvarkysianti savo gyvenimo sąlygas.
- Jau tada įtarėme, kad "laikinai" gali virsti "nežinia kada", - sakė VTAS darbuotojai. - Tai leido įtarti žinios apie kitų Vilmos atžalų likimą: du pirmagimiai jau kadaise globojami močiutės, vienas sūnelis įvaikintas, moteriai apribota motinos valdžia visų trijų atžvilgiu. Visko priežastis - vergystė alkoholiui ir liguistai palaidas gyvenimo būdas.
Terminas, kurį Vilma buvo paskyrusi savo vaikelio "viešnagei" Alytaus kūdikių namuose, jau baigėsi, tačiau moteris nežengė nė mažiausio žingsnelio, kad sūnelį atsiimtų. Maža to, ji per daugiau nei tris mėnesius nė karto nepaskambino į Alytų ir nepasiteiravo, kaip auga jos Vytautėlis. Motina nežino, ar vaikelis sveikas, ką jis geba daryti, kokiomis nuotaikomis gyvena. Vilma nuo gimdymo sūnelio nemačiusi. Vadinasi, nuvykusi į kūdikių namus niekaip negalėtų atpažinti saviškio iš būrio kitų vaikučių, jeigu nepadėtų šios įstaigos darbuotojos.
Kalti visi, tik ne pati
Paklausta, kodėl niekada nenuvažiavo aplankyti kūdikio, jeigu nesiruošia jo atsisakyti, Vilma nesuglumo: ji kasdien kantriai laukianti, kada į jos dabartinę pastogę atvyks VTAS darbuotojai, kurie turi įvertinti gyvenimo sąlygas, ir pasakys, kad vykti motinai į Alytų galima! Anot Vilmos, kūdikį ji jau galėjusi atsiimti seniai - praėjus vos kelioms savaitėms po gimdymo, nes tuo metu jau išsisprendusi būsto problemą.
- Kiek ėjau į "vaikų teises", kiek skambinau, niekas nereaguoja, o be jų rašto aš vaikelio gi neparsivešiu, - pyko Vilma.
Moteris prisipažino Vytautėlį mačiusi tik po gimdymo. Važiuoti į Alytų vis planuodavusi, bet atidėliodavusi "dėl tos vaikų teisių pažymos", kad nereikėtų kelis kartus važinėti - esą lai pirmas pasimatymas su sūneliu bus ir jo atsisveikinimas su kūdikių namais. Neskambinusi pasiteirauti Vilma irgi dėl kitų kaltės - niekas nedavęs jai tos įstaigos telefono numerio, be to, pati neturinti telefono.
Prienų rajone, Veiveriuose, pas Vilmos motiną, nuo kūdikystės auga jos pirmagimis Evaldas (14 m.) ir dukrelė Laura (10 m.), kuriuos globoja močiutė, o pagyvenusių sutuoktinių šeimoje - jų įvaikintas Vilmos trečiasis vaikelis - Nerijus (6 m.), kuriuo įtėviai rūpinasi nuo dvejų metukų. Dėl atskirai augančių vaikų Vilma irgi kaltina ne save: kaltas likimas, nenusisekusios pažintys su vyrais, galų gale - konfliktai su seseria motinos namuose. Šiuo metu penkių vaikučių mama save galinti laikyti Vilma pati augina tik Eimutį (2,5 m.). Kad jis yra vienišos motinos vaikas, anot Vilmos, kaltas vaiko tėvas, kuris ilgai slėpė esąs vedęs ir niekada nepaliksiąs savo šeimos.
- O iš tikrųjų kaltės dėl šitaip susiklosčiusio Vilmos gyvenimo reikėtų ieškoti jos pačios noruose ir poreikiuose, jos ydose, - "Akistatai" sakė Veiverių seniūnijos, iš kurios Vilma išvyko daugiau nei prieš ketverius metus, darbuotojos. - Šios moters gyvenimo būdas lėmė, kad 2001 metais Prienų rajono apylinkės teismo sprendimu jai buvo atimtos motinystės teisės, priteisti alimentai vaikams. Tačiau "beteisė" motina gimdo toliau...
Sasnavos seniūnijoje, kur Vilma įsikūrusi dabar, irgi tokia pati nuomonė apie problemų keliančią atėjūnę: mėgstanti išgerti ir būti vyrų draugijoje.
Ir vyrų, ir vaikų - gana?
Vilma mano, kad su pirmuoju savo gyvenimo draugu, su kuriuo susilaukė pirmagimio, būtų gyvenusi laimingai ir šiandien nebūtų "išbarstytų vaikų mama". Bet mylimasis, kuris buvo dešimčia metų vyresnis, žuvo per avariją. Liko neįgyvendintas planas susituokti ir laimingos šeimos vizija. Kitų dviejų atžalų tėvas, anot Vilmos, buvo žmogus, kurio dabar jai net nesinori prisiminti. Jis tebegyvena Prienų rajone, tačiau Vilmos nė kiek nedomina. Dviejų mažiausiųjų sūnelių tėvas - protą apsukęs melagis, kuris slapta grįžinėdavo į savo šeimą. Gimus jų meilės vaisiui Eimučiui, vyras tikindavo nesąs tikras, kad tai jo vaikas, tačiau Vilmą ir kūdikį aplankydavo. Kai paaiškėjo, kad užmegzta jau ir antroji gyvybė, vyras, pareikalavęs negimdyti, "dėjo į kojas". Vilmos žiniomis, dabar jis kažkur užsienyje - ir tėvystę kategoriškai neigtų.
- Geriau vienai auginti dešimt vaikų, negu turėti vyrą! - išsprūdo Vilmai, paklaustai apie jos vis didėjantį motinystės ir neoficialios žmonystės "stažą". - Po savo nesėkmių jau nepasitikiu nė vienu vyru! Nesutikau tokio, kuris man būtų ir tinkamas, ir geras. Geriau vargsiu viena nei gyvensiu vargdama dviese.
Apie namo, kuriame dabar gyvena, šeimininką, kiek vyresnį, išsituokusį, dirbantį ir seniūnijos darbuotojų teigiamai vertinamą Gintautą (čia Vilma gyveno ir iki gimdymo, bet kaip tik tuo metu šeimininkas ketino namą parduoti, todėl gimdyvė jautėsi likusi be pastogės), Vilma kalba tik kaip apie būsto savininką, sutikusį išnuomoti kambarį bei virtuvę savo pastogėje ir leisti Vilmai čia gyventi su abiem jos mažyliais (namo nebeparduos mažiausiai penkerius metus). Nors Sasnavoje kalbama, kad Gintautas yra ir Vilmos mažiausiųjų berniukų tėvas, pati moteris tai neigia. Ji neva linkusi ir tokių planų net neturėti, nes atžalų šiai moteriai jau esą gana.
Pasakas kurti lengviau...
Meilę vaikams deklaruodama Vilma kategoriškai paneigė spėliones, kad laikinai į Alytų išgabentas Vytautėlis iš tikrųjų yra pasmerktas "valdiškų namų" gyvenimui. Ji žino, kad kūdikis, nors buvo tartasi dėl trijų mėnesių, ten gali ramiai gyventi vienerius metus. Tik po to globos įstaigos ir VTAS darbuotojai pradėtų rūpintis tolimesniu mažylio likimu. Anot Vilmos, tuo metu Vytautas "jau seniai bus Sasnavos gyventojas" ir lakstys kartu su vyresnėliu broliu Eimučiu!
Vilmos svajonėse - gyvenimas su visais savo vaikais po vienu stogu. Anot moters, tai visai realu. Vilma mano, kad pas močiutę laimingai gyvenantys jos pirmagimiai dar neišrovę iš savo širdelių meilės motinai jausmo. Realu, Vilmos manymu, ir tai, kad įvaikintasis Nerijus (įtėviai jį įregistravę kitu vardu) kada nors atsisuks į savo gimdytoją, nes jo įtėviai - pagyvenę žmonės. Jie, beje, kaip tikino Vilma, neprieštaraus, kad berniukas susipažintų su gimdytoja, bendrautų su broliais, tik esą dar reikia laiko.
Veiverių seniūnijos ir Prienų VTAS darbuotojoms, gerai pažįstančioms Vilmą, tokios moters mintys - tai tik kliedesiai ir pasakos, kurias Vilma esą visada mokėdavusi kurti. Pašnekovės tvirtino, kad Vilmos pirmagimiai nepuoselėja minčių kada nors gyventi su motina, nes nuo jos jau seniai atpratę, o močiutės namai jiems - rojus. Paskutinįkart matė gimdytoją ateinant į svečius, tačiau bendrauti nepanoro, nes ji buvo girta... Tų pačių pašnekovių teigimu, įvaikinto Vilmos berniuko įtėviai irgi nelinkę dalinti vaiko į visas puses - draskyti jo širdelės, nes įdiegę ir tebediegia jam visai kitokias gyvenimo vertybes.
Valstybė - nemokama auklė
Marijampolės VTAS darbuotojai, kurių rūpestis - Alytuje augantis mažasis Vytautas, nedrįsta prognozuoti, kokia šio mažylio ateitis, nes dar nelinkę patikėti Vilmos vis "svyruojančia" motinyste.
- Vien tai, kad per tris mėnesius kūdikiu nė karto nebuvo pasidomėta, mums kelia rūpestį, ar Vytautas laukiamas motinos namuose, - neslėpė VTAS specialistė Rūta Šaknaitienė. - Pasakų mažyliams neužtenka - reikia nuolatinio motinos dėmesio, šilumos ir kąsnio. Aš manau, kad moteris, kuri tikrai būtų turėjusi tik būsto problemą, savo naujagimį būtų nuolat lankiusi nuo pirmųjų išsiskyrimo dienų, nes tik motinos žino, kokios neįkainojamos vertės yra motinos ir vaiko bendravimo pradžia. Kuo toliau, tuo labiau šąla tie nekurstomi jausmai, svetimėjama.
Didelę darbo patirtį turinčios R. Šaknaitienės teigimu, būna ne vienas atvejis, kai gimdyvės paprašo valstybės laikinai paauginti jų kūdikius, kol išspręs kokią nors problemą. Tik viena kita iš tokių moterų neužmiršta savo pažadų, o daugeliui "laikinai" tampa "amžinai". Arba pavėluotai staiga "prisimena", kai atsiranda kitokių savanaudiškų paskatų. R. Šaknaitienės atmintin įstrigęs atvejis, kai viena mamytė paauginti atiduotą vaikelį pasiėmė tik tada, kai staiga mirė jos pačios augintas pirmagimis, kurio netekties skausmą ji mažino atsiimdama "paaugintąjį" antragimį.
Daugumai "gegučių", anot VTAS specialistės, valstybė šiuo atžvilgiu - tai tarsi pasamdyta nuolatinė - ir dar nemokama! - auklė.
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Penkių vaikų mama savo meilę atiduoda kol kas tik vienam iš jų - Eimučiui
2005 09 30
