Kad motinos neapraudotų kareivėlių...
Irena ZUBRICKIENĖ
Marijampolietė Stefanija Straleckienė (62 m.) sako niekada nepamiršianti neįkainojamos, iš širdies neišgremžiamos skriaudos, kurią jai padarė sovietų kariuomenė: 1986-aisiais moteris neteko savo pirmagimio sūnaus Donato, tuo metu dvidešimtmečio, dar neįpusėjusio būtinosios karinės tarnybos laiko. Netrukus po laidotuvių pakilusi į kovą, kad toks pats likimas neištiktų kitų Lietuvos motinų, Stefanija pradėjo belstis į tuometinės valdžios viršūnes ne tik Vilniuje, bet ir Maskvoje, burti apie save tokių pat sielos žaizdų kamuojamus kareivėlių tėvus ir tapo Lietuvos kareivių motinų sąjungos Marijampolės skyriaus vadove. Jos iniciatyva Marijampolėje jau 20 metų organizuotai aukojamos mišios už būtinosios karinės tarnybos aukas, jomis tapusias absurdiškai - taikos metu. Neseniai vėl vykęs toks renginys paskatino "Akistatą" prisiminti S. Straleckienės išgyvenimus - liūdną Lietuvos istorijos puslapį.
Į tarnybą išsiuntė pati
Tuomet 19 metų Donatas, baigęs žemės ūkio technikumą ir pradėjęs dirbti savo rajone, Plutiškių kolūkyje, gavo šaukimą iš karinio komisariato dėl būtinosios karinės tarnybos. Nuvykęs ir išgirdęs, kad su rudens šaukimo bendraamžiais nebebus paimtas, Donatas susirūpino - jis norėjo tai, kas neišvengiama, atlikti kuo greičiau. Vaikinas prisispyręs prašė motinos, kad šioji paieškotų galimybės karinę tarnybą vykdyti tuoj pat, o ne pavasarį. Esą laikas - pinigai: greičiau atitarnavus, greičiau pavyktų įstoti į Žemės ūkio akademiją ir anksčiau pradėti savarankišką specialisto gyvenimą.
- Kai karinio komisariato Įskaitos skyriuje pasakiau apie sūnaus norus, darbuotoja labai nusistebėjo: esą visi nori tik nutolinti "tą peklą", o mūsų Donatas - kuo greičiau, - prisiminė Stefanija. - Už tai, kad tuokart kišausi, iki dabar negaliu sau atleisti. Jeigu būtų išėjęs pavasarį, gal būtų prasilenkęs su ta tragedija. Bet išėjo rudenį, kaip ir norėjo. Tik išleistuvių vakarą kažkodėl mįslingai, lyg nujausdamas savo likimą, kelis kartus pratarė: "Aš neparvažiuosiu, mamyte, - mane parveš..."
Motinai, tuokart išgirdusiai, kad sūnus tuoj pat turi galimybę tarnauti tik labai toli - Tolimuosiuose Rytuose, buvo tas pats: svarbu, kad ne Afganistane.
Šitaip Donatas 1985-ųjų rudenį atsidūrė Amūro srityje, netoli Svobodno miesto. Eilinis dažnai rašydavo laiškus tėvams, 4 metais jaunesniam vieninteliam broliui Povilui, draugams. Anot S. Straleckienės, jai sūnus niekuo nesiskundė, bet tarp eilučių buvo galima įskaityti, kad eiliniai kareiviai "amžinai nevalgę", pavargę nuo "senių" vadovavimo, jiems "tenka ne valgyti, o ryti" (nuolat skubėti), kartais "būtina pririnkti žibučių karininko užsakymu jo žmonai", "nelengva tempti ir vilkti tą tarnybą"... Motinai apmaudu, kad tų užuominų esmę ir grėsmę ji suvokė tik pavėluotai.
Atostogų taip ir nesulaukė...
- Taip ir nepamačiau daugiau savo vaiko gyvo nuo tada, kai jį išlydėjau į kariuomenę, - sakė Stefanija. - Buvo pratarnavęs 8 mėnesius ir 10 dienų, kai jį nužudė tarnybos draugas Aleksandras Vorčila. Mano įsitikinimu, dar didesnė kaltė - pačios sovietų kariuomenės sistemos, leidusios bujoti vadinamajai diedovščinai - nestatutiniams santykiams, kurių auka mūsų Donatas ir tapo. Jis buvo ne jėgos, ne prievartos, ne įsakymų, o taikos, ramybės, gėrio ir draugystės šalininkas, net paauglystėje mįslingai svarstęs, kodėl tėvas norėjo jį sudominti boksu - sportu, kai daužomas, smūgiuojamas varžovas. Tačiau Donatas buvo išdidus, todėl taikstytis su jėgos ir prievartos atmosfera jis negalėjo. Už tai užmokėjo pačia didžiausia - gyvybės - kaina.
Anot Stefanijos, apie sūnaus staigią mirtį iš tolimojo karinio dalinio atėjusiame pranešime buvo teigiama, kad "Donatas Straleckas žuvo eidamas karinės tarnybos pareigas". Esą kažkas atsitiko širdžiai, ir kareivėlis mirė. Motinai, niekada nežinojusiai apie Donato neva turimas širdies problemas, iš karto kilo įtarimų. Paskui įtarimus tik dar labiau sustiprino nemalonių faktų virtinė.
Nužudytas dėl cigaretės
- Per laidotuves atvežtasis Donato karstas (ką ten karstas - grubi tepaluota, varvanti, žemėmis apvelta dėžė), palaikus perdedant į mūsų nupirktą karstą, buvo atidarytas, - pasakojo beveik 22 metų senumo skaudžius įvykius S. Straleckienė. - Aš pati negalėjau žiūrėti, bet kiti artimieji matė ir įsitikino, kad laidojame tikrai Donatą. Tik mums buvo neaišku, kodėl "dėl širdies problemų" mirusio mūsų vaiko kūnas buvo sudaužytas, sulaužytas, perkirstu veidu.
Karstą atlydėję ir per visas laidotuves buvę 3 kariškiai tikino nieko apie Donato mirtį nežinantys, nes esą yra iš kito dalinio, o į Lietuvą atvažiavę pakeliui. Vėliau S. Straleckienė sužinojo, kad kapitonas ir 2 eiliniai buvo Donato tarnybos bičiuliai. Visa tai stumte stūmė gedinčią motiną ieškoti tikrosios tiesos. Pirmiausia susiradus broliui ir draugams rašytus Donato laiškus, moteriai pavyko susitikti su Vilniuje bei Varėnos rajone gyvenančiais vaikinais, tarnavusiais kartu su Donatu. Iš atvirokų pokalbių su jais S. Straleckienė lyg mozaiką iš mažų detalių susidėliojo sūnaus tarnybos vaizdą: "senių" (pratarnavusiųjų metus) patyčios, nerealūs įsakymai, smurtas ir muštras - tokia buvo pradedančių kareivėlių kasdienybė.
Moteris išgirdo, kad jaunesniems kareiviams "seniai" liepdavo paskubomis keltis iš lovų kelis kartus per naktį, nesuspėjusius daužydavo diržo sagtimi, reikalaudavo stovėti ant galvos, mušdavo per padus, versdavo valgyti cigaretes, neleisdavo ramiai pavalgyti pusryčių, versdavo skalbti svetimus drabužius, liepdavo nuogiems šliaužti sniegu, atimdavo pirštines ir kojines, iškraustydavo siuntinius - "auklėdavo" smurtu, badu, šalčiu ir nemiga. Su naujokais vienodai elgdavosi ir karininkai: siųsdavo parnešti degtinės, už dokumentus atostogoms reikalaudavo po 40 tuometinių rublių, ištuštindavo siuntas, bet priversdavo pasirašyti, kad visi daiktai gauti, o linksmybėms liepdavo kareivėliams "mokytis" vairavimo įgūdžių - sparčiai bėgioti tarp stalų su kėde (esą vairu) rankose ir lenktyniauti su kitu "vairuotoju", jį vytis, neužkliudant pralenkti "sankryžoje"...
- Kas gali ramiai pakęsti tokį pažeminimą? - nesistebėjo S. Straleckienė. - O mūsų vaikas gyvybę prarado dėl cigaretės. Likimo draugas Vorčila reikalavo jų duoti, o negavęs taip spardė jam išdrįsusį nepaklusti Donatą, kad mūsiškiui sprogo širdis. O vėliau man tik buvo patvirtinta, kad tie kareiviai, kurie tarnavo pakelta galva, buvo suprantami kaip iššūkis nusistovėjusiai diedovščinai. Užtat pirmasis dokumentas apie Donato mirtį, esą žuvo eidamas karinės tarnybos pareigas, man uždavė amžiną klausimą: eiti tarnybą taikos metu - tai mokytis ginti tėvynę ar cigaretes nešioti?..
Žudikui linkėtų savo likimo
Praėjus geram pusmečiui po Donato nužudymo, jo karinės tarnybos krašte buvo pradėtas žudiko A. Vorčilos teismas. Anot jame dalyvavusios S. Straleckienės, ten ji visą laiką jautė, kad kariuomenės atstovai nusistatę prieš ją - motiną, išdrįsusią paviešinti kariuomenės vidaus reikalus. Teismų maratonas užtruko - kaltinimai žudikui keitėsi, bausmės svyravo. Galiausiai 1990-ųjų sausį S. Straleckienė sugrįžo iš Maskvos, kur pagal skundus vyko paskutinysis teismo posėdis, pripažinęs Donato mirties kaltininką žudiku ir paskyręs jam 13 metų kalėjimo. Teisėjas tuokart nusivedė nukentėjusią lietuvę motiną, siekusią dar griežtesnės bausmės, į savo kabinetą ir parodė šūsnį vien toje teritorijoje išnagrinėtų panašių kariuomenės bylų. Jis teigė, kad nuosprendis Donato žudikui įeis į istoriją kaip pats griežčiausias iš visų atvejų, nes kiti kariuomenės žudikai gavę po 3 - 7 metus nelaisvės.
Beje, Straleckai palaidojo Donatą už skolintus pinigus. Kariuomenės atstovai tuokart atvežė jiems 300 rublių. Tai buvo visa materialinė parama iš sovietų valdžios - jokių kompensacijų, jokių pašalpų, nes sovietų kariuomenės vadai ir Gynybos ministerijos vadovai, kuriuos buvo pasiekusi S. Straleckienė, nepripažino, jog Donato nužudymas - kariuomenės, kaip pačios nehumaniškos sistemos, padarinys. Esą kaltas tik žudikas. Beje, teismas pripažino nukentėjusios S. Straleckienės ieškinį ir paskelbė, kad kaltininkas turi sumokėti gedinčiai motinai 1174 rublius. Netrukus pakeitus rublius į litus, ši suma tapo mažų mažiausiai juokinga - 11 litų...
Labai svarbu, kad ne viena
Žinodama, kad jos sūnus - ne vienintelė kariuomenės auka, S. Straleckienė pradėjo burti apie save panašaus likimo motinas - ieškojo jų per pažįstamus, skelbėsi spaudoje, bendravo su įvairių vietovių kapinių vedėjais. Marijampolietei buvo svarbu ne tik pasidalinti tokiu pat skausmu, bet ir pasiekti, kad už kariuomenėje pražudytus vaikus būtų mokama kompensacija ir suteiktas nukentėjusiųjų statusas. Tuo metu kaip tik buvo atgauta Lietuvos nepriklausomybė - politikoje padvelkė naujais vėjais.
Marijampolės krašte S. Straleckienė subūrė apie 60 kareivių, negrįžusių iš sovietų kariuomenės nuo 1945 iki 1990 metų, artimųjų. Gedinčios motinos bendravo, dalinosi skausmu, ruošė įvairius dokumentus, net badavo 3 savaites piketuodamos prie Seimo rūmų.
- Dabar mes jau esame nemažai pasiekusios: be vienkartinės kompensacijos už palaidotus vaikus, kas mėnesį gauname 200 litų išmoką, - sakė S. Straleckienė. - Tai nė kiek nemažina sielos skausmo, bet yra materialinė parama, kurią tėvams būtų suteikę mūsų vaikai. Nukentėjusiųjų statusas mums dar nesuteiktas, tad kovoti dar yra dėl ko, tačiau tuo suinteresuoti žuvusių kareivėlių tėvai sensta, išmiršta, o ar to imsis žuvusiųjų broliai ir seserys, sunku pasakyti.
Karinė tarnyba - be paslapties šydo
Marijampolietė, brangindama savo skaudžią praeitį, kaip didžiausią relikviją namuose tebesaugo sūnaus laiškus, pati lyg dienoraštį užrašiusi savo išgyvenimus ir aprašiusi savo kovos keliones, teismų maratono įspūdžius, išliejusi jausmus. S. Straleckienė saugoja ir 1991 metais išleistą rašytojos Vytautės Žilinskaitės sudarytą dokumentinę knygą "Prašė neverkti". Joje - autentiški Lietuvos motinų, taikos metu sovietų kariuomenėje netekusių savo sūnų, prisiminimai. Knygoje užfiksuota, kad nelaimės, nužudymai ir savižudybės kariuomenėje 1948 - 1989 metais nusinešė per 200 Lietuvos vaikinų gyvybių. Autorė surinkusi prisiminimus, kuriuose - kariuomenės smurto vaizdai, pasakojimai apie tai, kaip buvo draudžiama atidaryti parvežtus cinkuotus karstus su kareivių palaikais, kaip neretai buvo nepaisoma tokių reikalavimų ir įsitikinama, jog "nelaimingai mirę" iš tiesų yra nužudyti. Minėta knyga tuo metu buvo tarsi akibrokštas - tarsi be paslapties šydo likusi, išviešinta "karinė paslaptis".
- Negalėjau tylėti žinodama, kas vyksta sovietų kariuomenėje, negalėjau leisti, kad taip tęstųsi, - kalbėjo S. Straleckienė. - Buvau įsitikinusi: jeigu visos nukentėjusios mamos prabils, mes apginsime Lietuvos vaikus, kurie, pašaukti į karinę tarnybą, privalo visi iš jos sugrįžti gyvi ir sveiki. Būtų labai apmaudu, jeigu panašūs nestatutiniai santykiai tebevyrauja ir Lietuvos kariuomenėje. O to galima tikėtis, nes dabar diedovščina klesti net mažamečių vaikų santykiuose: 5 metų pyplys, norėdamas kieme pasitiesti patiesalą, pirmiausia turi atnešti 2 litus augesniems kiemo vaikams...
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- S. Straleckienė - motina, palaidojusi kariuomenėje nužudytą sūnų
- V. Žilinskaitės sudaryta knyga "Prašė neverkti" - taikos meto kariuomenės pražudytų Lietuvos jaunuolių metraštis
2008 04 09
