Neseniai pasirodė naujausia vieno ryškiausių ir įdomiausių Lietuvos filosofų profesoriaus Arvydo Šliogerio knyga „Niekis ir esmas“, išleista leidyklos „Apostrofa“.
Vilniaus universitete dėstantis filosofiją Arvydas Šliogeris yra išleidęs ne vieną knygą, po kurios pasirodymo kultūros visuomenėje kildavo karštos diskusijos. „Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas“ buvo vienas pirmųjų darbų, kuriuo profesorius apsigynė habilituoto daktaro disertaciją. Po to buvo kiti filosofijos leidiniai „Daiktas ir menas“, „Transcendencijos tyla“, vadovėliai, kuriuos, kaip teigia filosofė Jūratė Baranova, Arvydas Šliogeris rašė iš meilės.
Ir štai 1998 metais pasirodo „Niekio vardai“ – juoda knyga visomis prasmėmis, tiek savo dvasia, tiek viršelio spalva, kurioje vyravo visiška tuštuma – Niekis. Ir tik po ilgalaikės tylos šiais metais išleistas didelis dviejų tomų kūrinys „Niekis ir esmas“, kuriame skaitytojai netruks pastebėti suvoktos akimirkos vertės grožį ir didelę šviesą. Apie naująją knygą ir kitus, ne tik filosofams įdomius dalykus, „Kultūros savaitėje“ ir kalbasi filosofijos profesoriai Jūratė Baranova ir Arvydas Šliogeris.
Arvydai, mes susitikome šiandien pašnekėti, nes vasaros pradžioje pasirodė tavo galingas dvitomis „Niekis ir esmas“. Norėčiau pradėti nuo paprastesnių dalykų, – nuo to, kas yra čia ir dabar. Vasara baigėsi, ką veikei per vasarą?
Žvejojau daugiausia. Tik tiek, kad šią vasarą netikėtai plykstelėjo nauja aistra – įsimylėjau. Bet įsimylėjau fotografavimą... Netikėtai į rankas pateko fotoaparatas ir pradėjau staiga fotografuoti tuos dalykus, kurie man labiausiai patinka mano kosmopolyje. Taip smarkiai įsisukau į šitą ratą, kad net nusipirkau puikų „Nikon“. Anksčiau būdavo upėtakiai ir grybai.
Tavo tekstuose surandu dažnai paminėtą Grūdos upelį. Kur jis yra?
Tai stebuklingas upelis. Jis teka per Marcinkonis, per Kašėtas, per Puvočius ir įteka į Merkį. Man tai yra pati gražiausia vieta Lietuvoje, o gal ir pasaulyje, tiesą pasakius. Nežinau, negaliu lyginti su viskuo. Tai neįtikėtino grožio upelis. Kadaise jis buvo upėtakininkų Meka, kadangi ten yra labai patogu žvejoti upėtakius. Bet paskutiniu metu jų ne tiek jau daug. Tie upėtakiai gal nėra labai svarbu, tačiau upelis yra fantastiškas. Aš Grūdą fotografavau.
Ką fotografavai?
Upelį. Ką reiškia upelį – tūkstančius upelių... Ten labai gerai matosi saulės judėjimas – saulė truputį pasislenka, iškart keičiasi visos spalvos. Ateina debesis – Grūda vėl kitokia. Kitą dieną atvažiuoji – o ji vėl kitokia... Žodžiu, galėtum ten fotografuoti 50 metų ir kiekviena akimirka būtų nauja.
Kas maloniau – rašyti knygas ar žvejoti?
Knygas rašyti nėra malonu. Apskritai iš prigimties esu tinginys ir ne rašytojas. Geriau ir maloniau užsirašinėti – aš turiu tokias korteles nuo senų laikų, ateina į galvą mintis, ten užmeti. Tai yra smagu. O paskui, kai reikia surinkti tas korteles ir pradėti sisteminti, tai jau sunku... Aš tinginys esu... Žvejoti man daug maloniau.
Bet žiūrėk, kiek knygų prirašei. Aš specialiai susinešiau jas visas, kad mes matytume vizualiai. Ir, ko gero, dar ne visas susinešiau.
Aš irgi pažiūriu ir pats stebiuosi, kaip čia taip man išėjo. Nes praktiškai, išskyrus tą pirmą knygą „Žmogaus pasaulis“, visos kitos atsitiktinai atsirado – be jokių planų, kažkaip savaime. Jau 20 metų praėjo ir žiūriu, kad jau velniškai daug yra prikurta, daug prirašyta.
Čia tavo habilitacija – „Žmogaus pasaulis“?
Taip, ta knyga buvo planuota. O kitos yra neplanuotos. Jos, kaip kad rašau šitoje knygoje: kaip vėjo gūsis užgriuvo, ir viskas.
Kurią iš jų tu labiausiai myli?
Gal tu ir nustebsi, bet „Daiktas ir menas“.
Man irgi „Daiktas ir menas“ yra labiausiai patinkanti tavo knyga.
Nežinau, man yra sunku pasakyti kodėl, nes ta knyga man išsiliejo po tokio gilaus nuopuolio, po gilios depresijos. Panašiai kaip ir šita paskutinė knyga. Bet kažkodėl ji man ir dabar yra mieliausia. Nors turėtų būti „Būtis ir pasaulis“ – pirmas vaikas, rašytas dar sovietmečiu, sau. Bet kažkodėl ne. O gal ir dėl to, kad ji išėjo 1988 metais. Nes vis dėlto sutik, – jei ne tie 1988 metai, tai aš būčiau po žeme.
Ši knygelė man labai miela. Ją vienintelę iš visų kartkartėmis pasiskaitau. Ir žiūriu, kad ne taip jau prastai ji padaryta...
Žinai, ką aš veikiau rugpjūčio mėnesį – perskaičiau ne tik tavo „Niekį ir esmą“, bet ir visas tavo knygas iš naujo. Dėl to, kad rašiau skyrių apie tavo kūrybą į savo naują knygą. Juk kai rašai, tai tampi tokiu kritiku, kuriam reikia klasifikuoti, įsivesti tam tikrus periodus. Tai aš juokingai išskyriau tavo ankstyvąją kūrybą ir vėlyvesnę kūrybą. Nesakau – vėlyvąją. Šios trys pirmosios knygos man susijungė į, kaip tu sakai, – būties medžiotojo paradigmą. Ši knyga „Transcendencijos tyla“ – tarsi vadovėlis, daugiau akademiška, pereinama. O nuo „Niekio vardų“ aš jau matau kitą tavo kūrybos tarpsnį, nes šitose knygose, aš labai dėmesingai peržiūrėjau, – Niekis yra tik kartais pasirodantis dalykas. Dominuoja būtis, o čia staiga ateina Niekis... Kaip jis ateina?
Keistas lūžis atsitiko, blyksnis. Aš turiu tokį paprastą regėjimą, be jokios mistikos. Kai jaučiu, kad reikia ar galiu kažką rašyti, tai giliai galvoje atsiranda toks baltas taškas, apšviestas grūdas. Kai aš rašiau šitas knygas, tai tas grūdas buvo baltas. O kai pradėjau rašyti, ypač paskutinę, tai staiga galvoje atsirado grūdas, kurio vienas galas juodas, kitas – baltas. Net man pačiam yra įdomūs šie poslinkiai. Čia įsiveržia ne intuicija, ne problematika. Kaip įsiveržia – man yra sunku pasakyti, aš nežinau, kaip tie dalykai ateina. Jie tiesiog užgriūva ir viskas, – niekur nepabėgsi nuo jų. Taip, tos knygos tapo daug rūstesnės negu pirmosios.
Bet vėlgi kaip tyrinėtoja aš atsitraukiu ir bandau suprasti to Niekio genezę. Pavyzdžiui, yra tokia hipotezė, ją radau Vytauto Rubavičiaus tekste, kad tai Hegelio įtaka. Kad tu vertei Hegelio „Dvasios fenomenologiją“ ir tas Niekis per Hegelį užvaldė tave.
Galimas daiktas. Šito negaliu neigti. Be jokios abejonės, kad galėjo būti šitaip. Ir tikriausiai taip ir buvo. Bet mes turime truputį naivoką požiūrį į intuicijų atsiradimą. Galbūt Hegelis tik ir leido išsikristalizuoti. Chemijoje yra tokia sąvoka kaip persotintas tirpalas. Jis yra skaidrus, bet tu įmeti kristaliuką ir nuosėdos iškart iškrinta. Ir čia, matyt, kažkas panašaus buvo: gal pati intuicija jau glūdėjo manyje, bet Hegelis davė impulsą. Aš taip galvoju.
O aš galvoju kitaip. „Niekio varduose“ aš labai dėmesingai perskaičiau tavo tekstą apie Bronių Radzevičių. Aš suradau kai kurias citatas, kur tu cituoji Radzevičių. Ar nėra taip, kad Radzevičius yra tas tavo dvasios brolis, kuris paskatino to Niekio įsisąmoninimą?
Bet labiausiai paskatino tai vis dėlto 1988 metai. Nes aš pirmą kartą, kaip ir visi mes, išėjome galų gale į viešumą, fundamentaliai pasikeitė viskas, visas bendravimas. Tu tiesiog pagaliau susidūrei su realybe. Nes kurgi mes sėdėjome - dramblio kaulo bokšte arba kalėjime. Prisipažinsiu, aš labai sunkiai išgyvenau pirmus Sąjūdžio metus. Nors dalyvavau ir Sąjūdyje, ir politikoje, kiek aš ten galėjau. Tikrai buvau nusivylęs, buvau patekęs į siaubą, man atrodė, kad su Lietuva bus blogai. Tai ir buvo tas tikrasis impulsas, kada man išaiškėjo, bent man atrodo, kad žmoguje yra kažkas tokio, ko negalima nusakyti niekaip pozityviai. Matyt, kaip ir kiekviena revoliucija, išryškina tą negatyvumą. Man regis, kad čia buvo tas tikrasis šaltinis. O Hegelis, Radzevičius – natūralu, kaip ir Jeanas Boudriaras. Be Boudriaro šita paskutinė knyga nebūtų parašyta. Aš paėmiau daugelį jo terminų, man susiklostė mano paties intuicijos. Bet postūmiais visada būna ne knygos. Paprastai pasakius, postūmį duoda patirtis, gyvenimas. Man regis, kad ir keista, 1988 metai man yra absoliutūs metai. Tas perversmas, kuris vyko Lietuvoje, kuriame aš dalyvavau nuo plaukų iki kulnų – šitas dalykas, matyt, pastūmėjo.
Tavo knyga „Niekio vardai“ tiesiog juodavo. Man ir paimti į rankas baisu, nes aš bijau juodų knygų. Ir ji parašyta tokiu kietu, niūriu stiliumi, bet kai paimi į rankas tavo naujausią knygą, ji nuo pirmų sakinių yra labai šilta, nepaprastai gerai parašytas puikus įvadas. Aš manau, kad vienas geriausių tavo tekstų yra šitas įvadas. Tu jį kada nors perskaityk viešai, jis labai puikus.
Aš irgi aiškinau tuo pačiu. Aš sakiau, kad nuo maždaug 1989 metų juodai, pesimistiškai žiūrėjau į tai, kas vyksta Lietuvoje. O nuo 1997 metų manyje įvyko perversmas iki pat dabar. Man dabar smagu gyventi Lietuvoje. Nors pats inkščiau kažkada, bet dabar, negražu taip sakyti, pats negaliu pakęsti inkštimo. Mane Lietuvoje beveik viskas džiugina. Kad ir kur nuvažiuoju – ar prie Grūdos, ar Vilniuje išeinu – man taip gera... Ta neviltis praėjo, aš pamačiau, kad mūsų tautoje yra labai daug gabių ir gražių žmonių, gerų žmonių. Aš netgi pradėjau pykti ant televizijos, ant žiniasklaidos, kad ji transliuoja labai daug šmeižto. Aš nebegaliu skaityti, nes man rodos, kad tai begalinis šmeižtas. Tas perversmas neišvengiamai atsiliepė ir šiai knygai. Tai iš tikrųjų simboliška, kad knyga yra juodos spalvos, nes man tada tikrai Lietuva atrodė juoda. O dabar – priešingai, pirmas tomas yra baltas. Dėl to, kad dabar Lietuva atrodo balta. Labai svarbūs yra asmeniniai dalykai.
Man labai patiko antrasis knygos „Niekis ir esmas“ tomas. Galbūt netgi labiau negu pirmas. Labai patiko įvadas, aš distanciškai žiūriu į visą tą sudėtingų, keistų sąvokų atsiradimą. Pavyzdžiui, „Klepsidros kaklelis“. Man atrodo, kad čia yra iš kitų, gamtotyros mokslų atėję elementai. Bet tavo tekste jie labai įdomiai suskamba, jie yra netikėti, nes kitose knygose jų nėra. Bet antras tomas mane „pagavo“, aš jį perskaičiau vienu atsikvėpimu. Man tikrai buvo smagu skaityti. Antrą tomą pradedi įdomiu sapno fenomeno apmąstymu. Kodėl sapno?
Pati žinai, kad per visą knygą eina labai elementarus, paprastas graikiškas klausimas. Tas, kurį graikai pirmą kartą iškėlė – kur yra tikrovė? Kur? Jos juk žmonės per tūkstantmečius ieško, kur?
Taip, tikrovės ilgesys.
Dabar aš suradau keistą dalyką, kad mes turime turėti kriterijų, pagal ką mes modeliuojame. Turime kažką žinoti apie tikrovę, kad galėtume apskritai jos ieškoti. Tą dar graikai yra sakę. Reikia kažką žinoti apie dalyką, kad galėtum jo ieškoti. Savo nuostabai, aš dar ir dabar stebiuosi, aš atradau, kad mes nesąmoningai modeliuojame ar vertiname tikrovės intensyvumą pagal sapną. Pirmiausia pagal gražų sapną. Kad būtent čia yra pasiekiamas aukščiausias tos tikrovės intensyvumo laipsnis. O po to, kai mes prabundame, ir patenkame į tą vidutinišką, nykią kasdienybę, kurioje mes būname dažniausiai, mes ilgimės ir nežinome, ko ilgimės. Iš tikrųjų mes ilgimės to intensyvumo, kurį patyrėme sapne. Ir iš to, mano supratimu, atsiranda visos religijos, visi menai, visos metafizikos, visos praktikos. Žodžiu, visa kultūra.
Ir mitas?
Taip.
Man įdomu, nes tu čia įvedi tris mito variacijas. Tai yra laukinį mitą, loginį mitą ir technologinį mitą. Tokia tvirta triada, tarsi pasaulį paaiškinanti...
Kodėl mitas? Todėl, kad pati žinai, kiek daug yra žmogaus apibūdinimų. Tai homo sapiens, homo kuriantis, vartojantis, žaidžiantis – šimtai pačioje Europoje. Aš sau iškėliau paprastą klausimą – kas žmogų skiria nuo nežmogiškų dalykų. Vienintelis dalykas – kalba. Daugiau niekas. Aš pasitikrinau – dabar mes pirmą kartą laikome gyvuliuką, žvėrelį.
Kokį?
Šinšilą. Tai jis pagal viską yra daug protingesnis už žmogų. Aš vis prisimenu puikų Williamo Faulknerio pasakymą. „Kaimely“ yra tokia scena, kai pas seną veterinarą ateina vaikinas sulaužyta ranka ir sako: Bilai, juk mulas nuo žmogaus ne tiek jau daug skiriasi, tu gali man šitą ranką sutaisyti? Atsako: žinoma, kad nieko nesiskiria, tik mulas yra protingesnis. Tikrai, aš tuo nuoširdžiai įsitikinęs. Bet kalba yra fenomenologiška arba, nereikia gudrių žodžių – tai yra vienintelis dalykas, kuris aiškiai skiria žmogų nuo visų gyvūnų. Niekas neturi artikuliuotos kalbos. Vadinasi, ne įrankių gamyboje, kaip Marksas sako, ne kažkokiose dvasiose, o kalboje reikia ieškoti žmogaus unikalumo paslapties. Kitaip tariant, kiekvienas mūsų judesys, kiekvienas mūsų atvirumas pasauliui, kiekvienas pats menkiausias virptelėjimas yra „įtarpintas“ kalbos. Štai kodėl mitas yra ne pasaka, ne. Ir toje knygoje, ir kitose rašau, – aš ištariu žodį „stalas“ ir aš jau kuriu mažutį mitą. Kadangi tarp žodžio „stalas“ ir paties stalo nėra absoliučiai nieko bendra. Ir aš kalbu taip, tarsi stalas atitiktų žodį „stalas“. Ta prasme mūsų visa egzistencija yra mitinė ir kitokia būti negali. Tiesiog nulemta tos mūsų paslapties – kalbos. O iš kur ta kalba – aš neaiškinu, nežinau. Tegu už mane protingesni aiškina. Man svarbu, kad ji yra, ir viskas. Ji duota ir mes nuo jos niekada niekur nepabėgsime. Nors bandymų pabėgti nuo jos tūkstančiai, milijonai. Bet mes niekur nuo jos nepabėgsime. Tai aš įdedu į tą žodį ne kokią nors pasakinę prasmę. Paprastai sakoma, kad mitas yra pasakos. Mokslas – jau nėra mitas. Apie filosofiją šnekama, kad filosofija atsiranda įveikdama mitą. Nieko panašaus. Ir filosofija, ir patys griežčiausi mokslai: matematiniai, gamtotyra, – yra kalbos dalykas. Vadinasi, ir čia išlieka mitinis matmuo. Skiriasi tie mitai. Tai aš ir bandžiau parašyti. Tas kalbos ekranas skiria mus nuo pasaulio ir sieja. Kalba visada stovi tarp mūsų.
Mano klausimas antrame tome buvo – ar įmanoma ją įveikti, sulaužyti tą ekraną, atsiverti daiktams ne kalbiškai. Tai pati žinai, prie kokios išvados einu.
Taip, taip.
Kad galbūt milijoninę akimirkos dalį ir vieną kartą per gyvenimą. Ir viskas, mes – kalbos kaliniai. Ne blogąja, o gerąja prasme. Čia yra mūsų didžiulis privalumas.
Arvydai, tu paminėjai Faulknerį. Aš prisimenu, kaip prieš daug metų, prieš gal kokį dvidešimt, tu ateidavai pas mus su Nijole, pasikalbėdavom. Atsimenu, aš iš tavęs gavau impulsą paskaityti Roberto Musilio kūrybos. Dėl ko esu labai dėkinga. Tu kalbėjai apie Faulknerį, apie Marcelį Proustą. Mūsų filosofinėje terpėje tai nėra labai įprastas dalykas. Akademinė filosofija priešinasi literatūros ir filosofijos suartėjimui. Man atrodo, kad tu esi vienintelis filosofas, kuris nesibijo įsileisti į savo mąstymo erdvę tų ženklų, kuriuos sukuria rašytojai.
Juk tai natūralu. Mane išvis stebina tie, kaip aš vadinu, gardai. Vienas gardas yra fizika, čia yra mokslai. O kitas gardas, sako, yra religija. O čia, sako, jau yra trečias gardas. O juk taip nėra, mes vientisi. Mes negalime kažkokiu būdu nuo trijų iki penkių valandų būti fizikais, po to pasidaryti filosofais ir t.t. Mes esame vientisi, aš čia nematau jokios problemos. Sugrįžkim prie Faulknerio. Nemėgstu sentimentalių žodžių, bet man Faulknerio „Kaimelis“ yra absoliutas. Teksto absoliutas, kalbos absoliutas. Ir metafizika, ir religija, ir filosofija, ir poezija – viskas. Mane šiurpas krečia skaitant.
Didžiausios trys mano meilės – tai Faulkneris, Proustas, Sigitas Geda. Tai čia man yra absoliutas. Tarp filosofų dar nebent Heraklitas, kai kas Platono. Turiu tris meiles: Ksenofaną, Heraklitą ir Platoną. Sokratas – tai čia yra jau visai atskira kalba. Bet, tu pati žinai, aš pasakysiu banalų ir chrestomatinį dalyką – paimk Platoną, kas jisai? Juk jis yra ir poetas, ir religingas žmogus, atsiveriantis pasaulio šventumui, ir aukščiausio rango metafizikas, ir mokslininkas, – jeigu nori, galima ir taip pasakyti. Platonas yra viskas. Gal nereikia tų žodžių, bet tai yra jo didybės ir žmogiško paprastumo požymis. Sokratas – kas jisai buvo? Viskas – jis buvo ir skulptorius, jis buvo ir poetas, ir tapytojas, ir mąstytojas, ir politikas. Jeigu žmogus apskritai šitoje žemėje gali tikėtis truputį pajusti smagumą, kaip aš mėgstu sakyti, – intensyviai gyventi, tada nelieka jokių gardų, tu nieko negali žinoti, kas tu dabar esi. Tu irgi sakai, kad pirmame tome yra fizika. Pavyzdžiui, avangardinėje fizikoje aš randu viską: ir religiją, ir tą savą, nekrikščionišką Dievą, ir poeziją randu. Paimk Wernerį Heisenbergą. Tai yra fantastiškas mąstytojas, fantastiškas poetas, fantastiškas mokslininkas. Tai man yra tokie paprasti ir natūralūs dalykai, kad aš jų visiškai nebeskiriu. Ir man keista, kad juos dar skiriam. Paskaityk kai kuriuos Sigito eilėraščius. Man tai viena iš pasaulinės poezijos viršūnių. Nė kiek neperdedu. Pažiūrėk, kokia ten eina metafizika. Pavyzdžiui, „Septynių vasarų giesmės“. Tai vienas metafiziškiausių, filosofiškiausių tekstų, kokius esu apskritai skaitęs. Viskas irgi yra: ir šventumas, ir neįtikėtino grožio kalba, ir galingos metafizinės intuicijos. Ten dingsta visos tos pertvaros.
Aš, kaip kritikė, iš šalies matau, jog tu taip mąstai todėl, kad tu pats esi talentingas kūrėjas. Tu moki pamatyti pasaulį kaip visumą, turėti tokį pavidalą. Kai skaitai tavo tekstą, matai, kad skaitai talentingai parašytą tekstą.
Čia yra paprastas dalykas. Tas talentas irgi yra dažnai mistifikuojamas. Aš pats dažnai galvoju, o kam tu rašei visa tai? Paskui supratau paprastą dalyką - aš pamačiau pasaulyje keletą velniškai man patikusių dalykų. Ir pamačiau tokių, kurie man labai nepatiko. Aš norėjau tiesiog papasakoti apie juos, tą, ką aš pamačiau. Ir viskas. Žinoma, talentas, galbūt yra ir techninė pusė, be jokios abejonės. Bet svarbiausia yra patirtis. Tai čia yra absoliutas. Aš toje knygoje rašau, kur prasideda didysis Europos nuosmukis, kada atsiranda ir iliuzija, kuriai atstovauja, beje, Kantas, vadinamasis švietimas. Kitaip tariant, kad mes išmokysime jus, kaip gyventi kalba. Ne, šviečia ne kalba, šviečia – patirtis.
Labai gerai užsiminei apie patirtį. „Niekio ir esmo“ įvade užsiminei, kad ši knyga yra bandymas apmąstyti savo patirtį. Sakai, kad ją parašei po 2 metų gyvenimo pragare. Ar nenutinka taip, kad ir filosofas, rašydamas tekstą, panašiai kaip ir rašytojas, negali pamiršti savo asmens, savo „ego“, kad mes vis vien įtraukiame į tą tekstą ir tai, ką tu vadini patirtimi?
Žinoma. Dar kartą kartoju – aš bandau parašyti tai, ką aš pamačiau ir kas man buvo mįslė. Pavyzdžiui, aš galiu savo paskutinę knygą apibūdinti labai paprastai. Nuo vaikystės man buvo mįslė, kodėl mane taip traukia liepsna ir debesys. Man tai buvo du fantastiški dalykai. Mane jie veikdavo magiškai. Dar vaikelis būdamas atsiguldavau pievoje kaime ir galėdavau valandų valandas žiūrėti į debesis. Arba liepsna - ji visus įveikia, ne tik vandenį. Tai štai pagaliau šioje knygoje išsiaiškinau (bent man taip atrodo). Paprastas dalykas – bandyti aprašyti, o kodėl liepsna, kodėl debesys, kodėl saulė? Tai tokie paprasti dalykai labai lemia.
Tavo ši knyga yra savotiška odisėja per Niekio džiungles, pinkles, ilgas kelias per sapną, mitą, atgal prie Esmo žaibų. Man atrodo, knyga pasibaigia labai puikia, nauja metafora – Esmo žaibai. Kas tai?
Man vieną kartą yra nutikęs toks dalykas. Aišku, tų patirčių yra gausybė, bet jas visada turi sudėlioti kaip į piramidę. Visata kaip ir piramidė – apačia yra plati, o viršuje – taškas. Tai man gyvenime yra taip nutikę – blyksnis, žaibas. Galiu trumpai papasakoti. Čia ne paslaptis.
Aš dar studijavau Politechnikos institute ir susidomėjau tapyba. Ir man visai atsitiktinai į rankas pakliuvo labai prastas Gogeno reprodukcijų albumas. Leistas Lenkijoje. Gogenas tuo metu Sovietų Sąjungoje buvo dar beveik draudžiamas. Aš kažką buvau girdėjęs, kad toks yra, kažkas susijęs su kažkokiais perversmais... Nieko aš nežinojau. Pasidėjau kažkur tą albumą, gal skaitykloje buvau, gal namie, ir jį abejingai verčiu, verčiu... Ir staiga atsiverčiu puslapį, o iš ten toks žalias žaibas plyksteli! Tikra šio žodžio prasme. Jis tiesiog mane apakina. Man laikas tada sustojo ir aš nežinau, kas su manimi nutiko. Po to aš 4-5 dienas, gal savaitę vaikščiojau kaip apsvaigęs. Šiaip jau aš esu sveiko proto žmogus. O tada net vienas mano draugas klausė, kas man atsitiko – ar tau kas nors per galvą davė? Atsakiau, taip, davė per galvą. Tai čia buvo ta piramidės viršūnė. Tokio intensyvumo patirčių aš daugiau neturėjau. Tai aš knygoje vietoj Gogeno padariau varnalėšą, pamelavau trupučiuką, kaip ir visada, kai rašai, bet esmė buvo ta. Aš bandžiau aprašyti tą patirtį. Kaip ją pavadinti – mistine, ne mistine, nežinau. Bet man regis, viskas, ką aš rašiau, išskyrus disertaciją, buvo bandymas išsiaiškinti, kas man nutiko tada. O paskui daug kas prisidėjo, kaip aš sakiau: ir debesys, ir ugnis, ir upėtakiai, ir baravykai, ir moterys, žinoma.
O kad aiškina kaip minusą, jog mano kūryba yra asmeninė, – tai juk kokia dar gali būti? Atsiprašau, o Einsteino kūryba ne asmeninė, o Boro? Ji yra absoliučiai asmeninė. Nėra apskritai kūrinių, kurie turi šiokią tokią vertę, kad jie būtų ne asmeniniai. Kitaip neįmanoma. Aš gi ne kompiuteris ir tu ne kompiuteris, ir Sigitas ne kompiuteris, ir Faulkneris, ir Einsteinas ne kompiuteris, ir Platonas ne kompiuteris. Aišku, tai yra mūsų biografija. Ir tai yra tikroji biografija. Todėl aš taip priešiškai nusiteikęs prieš tą lindimą dabar į privatų gyvenimą. Kartais paskaitai – mes demaskuosim Goethe! Ir ką ten randi? Lygiai tas pats kaip aš arba tu. Privačiame gyvenime mes visi darome tą patį: valgom, mylim, nekenčiam, miegam ir t.t. Čia nėra tikroji biografija.
Mane tavo knygos pabaiga nuteikia labai optimistiškai. Man pasirodė, kad pradedant nuo „Niekio vardų“ pereinama per įmanomus Niekio kelius ir staiga išsiveržiama akimirkai į šviesą, į Esmo blyksnius. Aš supratau, kad žmogaus dvasia, kūrėjo dvasia pajėgi išsiveržti nors trumpam iš Niekio pinklių.
Aš nežinau apie žmogų, bet žinau apie save. Man pasidarė smagu gyventi paskutiniais metais. Čia šito pojūčio rezultatas. Aš vadinu tai likimo dovana.
Man atsitiko priešingai, negu kad aš esu skaitęs. Tokia tradicinė schema, kad jaunystė yra laimė, o paskui tu sensti ir darosi vis liūdniau... O man – priešingai. Nežinau, kaip bus, bet iki šiol kuo man daugiau metų, tuo man smagiau gyventi.
Man irgi.
Čia likimas.
Drįsiu banaliai paklausti. Ar tu laimingas žmogus, Arvydai?
Dabar tikrai laimingas. Sveikata gera, tai ko dar daugiau norėti.
„Kultūros savaitė“ - informacinė laida apie kultūros gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje. Dviejų valandų programoje – septynios kultūros dienos mūsų šalyje: teatrų premjeros, dailės galerijų naujienos, koncertų salėse skambanti muzika, literatūros pasaulio pulsas, susitikimai su meno kūrėjais. Kiekvieną šeštadienį nuo devintos iki vienuoliktos valandos – pasaulio kultūros naujienos: gastrolių atgarsiai, tarptautiniai projektai, užsienio svečiai. Transliuojama šeštadieniais 9.03-11.00 val. per Lietuvos radiją. Autorės Jolanta Kryževičienė ir Gailutė Jankauskienė ([email protected]).
