Į tokią sunkią situaciją kaip dabar “Žalgiris” šiame sezone dar nebuvo pakliuvęs. Trys pralaimėjimai iš eilės, šešta vieta grupėje ir didelė tikimybė, kad po savaitės iš Bolonijos be A. Sabonio parsivešime dar vieną riestainio skylę. Pralaimėjimas namie Sienos “Montepashi” 73:75 negali nuteigti teigiamai. Antra vertus, “Žalgiris” atrodė daug geriau nei Atėnuose ir tai bent kiek prasklaido nerimą.
Lyderio nebuvimas visada iššūkis, o tokio kaip A. Sabonis - juo labiau. Tai, kartu su A. Bagatskio atėjimu, turėjo pakeisti komandos veidą. Ir pakeitė. Abi šios priežastys turbūt turėjo įtakos, tačiau “Žalgiris” ketvirtadienį (01.15) buvo kur kas universalesnė, ne taip lengvai nuspėjama komanda. Nors statistika išliko gan įprasta (53,8 proc. dvitaškių, 33,3 proc. tritaškių, vėl šiek tiek laimėta kova dėl kamuolių), ekipos žaidėjų potencialas išnaudotas geriau.
Žinant, jog “Montepashi” iš stipriausių Italijos komandų geriausiai reprezentuoja šios šalies gynybinį žaidimo stilių (nors turi mažiausiai italų krepšininkų), reikėjo laukti klampių rungtynių. Jas ir pamatėme. Abi ekipos gynėsi gerai, tačiau, kitaip nei per rungtynes Sienoje, į gerą gynybą iš abiejų pusių atsakyta neblogu puolimu. Buvo įdomu stebėti, kaip, keičiantis komandų penketukams, keičiasi ir atakos stilius. Individualios žaidėjų savybės šį kartą daug reiškė.
Sienos ekipos puolimo arsenalas labai priklausė nuo dviejų faktorių: ar žaidžia kartu R. Chiacigas ir D. Andersenas bei D. Vanterpoolas ir M. Thorntonas. Jei aikštelėje būdavo abu Sienos “centrai”, varžovai mėgindavo pralaužti “Žalgirį” po krepšiu. Ši taktika pasiteisino tik tiek, kad atlaisvindavo erdvę metikams. Patys aukštaūgiai neblizgėjo (D. Andersenas pataikė tik 4 metimus iš 11). Antru atveju puolimo akcentu tampa aštrūs reidai po krepšiu. Su jais “Žalgiris” nesusitvarkė antrame ir trečiame kėlinyje. Atrodo, kad kauniečių antroji linija ir anksčiau nebuvo itin patikima gynyboje, o atėjus 36 metų A. Bagatskiui problemų dar padaugės.
Likusieji penki vakar pasirodę aikštėje “Montepashi” žaidėjai - puikūs snaiperiai, todėl tritaškiai yra stiprusis komandos komponentas. Galima sakyti, tiek rungtynes prieš savaitę su CSKA, tiek ketvirtadienio rungtynes italai laimėjo būtent tolimų metimų dėka (ketvirtadienį pataikyti 8 metimai iš 14), nes kitais atžvilgiais varžovų nepranokdavo.
“Žalgirio” taktika irgi įvairavo priklausomai nuo sudėties. Tiek pirmame, tiek trečiame kėlinyje, pakilus nuo suolelio M. Timinskui, žaidimas vykdavo arčiau krepšio. Ta pačia kryptimi puolimą pasukdavo ir A. Javtoko pasirodymas aikštelėje. Taigi individualios savybės šį kartą išnaudotos geriau, nei paprastai. Bėda ta, kad be dviejų traumuotų krepšininkų kauniečių suolelis buvo per trumpas ir nepaliko daugiau galimybių įvairovei.
Visą ketvirtą kėlinį “Žalgiris” žaidė lengvu penketu. Porą minučių tai daryta jau antro kėlinio pradžioje. Turint omenyje, kad M. Timinskas gali susitvarkyti tiek su G. Galanda, tiek su M. Kakiouziu, tai suprantama. Pavojų pajutęs C. Recalcati irgi paliko “sunkiojo” krašto puolėjo pozicijoje M. Žukauską ir tai, kaip matėme, pasiteisino.
Nors lengvo penketo išleidimas buvo suprantamas, koją galėjo pakišti tai, kad per visą ketvirtą kėlinį įvyko tik vienas keitimas. Po to, kai likus maždaug 8 min. A. Javtoką pakeitė T. Beardas, komanda žaidė ta pačia sudėtimi. Turint omenyje, kad rungtynės buvo labai įtemptos, jėgų galėjo pritrūkti.
“Žalgiris” pagal dabartinę padėtį vis dar pakliūtų į antrą etapą kaip geriausia šešta komanda. Tačiau tai labai slidus kelias. Norint pataisyti padėtį, reiktų laimėti išvykoje Bolonijoje. Blogiausiu atveju - namuose su CSKA. Abi užduotys sunkios. Tiesa, jei kiti “Žalgirio” krepšininkai, esant A. Saboniui, žaistų taip kaip šiose rungtynėse, visos problemos būtų išsprendžiamos. Pažiūrėsime, ar kauniečiai su lyderiu ir be jo toliau bus dvi visiškai skirtingos komandos, ar pavyks surasti aukso vidurį.
