Stebėdami vakarykštes (03.04) „Žalgirio“ rungtynes galėjome dar kartą įsitikinti, jog A. Sireikai kaip treneriui svarbiausia gauti laiko komandos paruošimui. Prieš sezoną jo buvo nedaug. Dabar užteko vienos ramios savaitės, kad kauniečiai susitvarkytų ir išvykoje nugalėtų pajėgią „Ulker“ ekipą 85:73. Žaidimas džiugina ne mažiau už rezultatą. Komanda atrodo šviežesnė ir geriau susižaidusi.
Radikalių pasikeitimų nebuvo. Jau nuo pirmųjų minučių matėsi, kad „Žalgirio“ prioritetu lieka žaidimas po krepšiu. Būtent taip buvo pelnyti aštuoni taškai pradžioje, į ką „Ulker“ atsakė dviem tritaškiais. Toks prologas buvo tarsi visų rungtynių vizitinė kortelė. Vėl jėga prieš tolimus metimus. Ir pagaliau „Žalgiriui“ pavyko įrodyti, jog, vien remdamasis tritaškiais, toli nenuvažiuosi.
Patys „žalgiriečiai“ mesdami iš toli vėl turėjo problemų. Ne tik „centrai“, bet ir mažesni krepšininkai taškus pelnė beveik vien iš po krepšio. Toliau nuo jo pavojingas buvo vienintelis G. Gustas. Džiugina tai, kad buvo kitų pasikeitimų. Visų pirma, greitesnis žaidimas. Anksčiau kontratakos „Žalgirio“ puolime buvo retenybė. Vakar jų matėme jei nelabai daug, tai bent jau pakankamai Eurolygos komandai. Bene pirmą kartą šį sezoną lengvų taškų kauniečiai pelnė daugiau nei varžovai.
Poziciniame puolime žaidimas irgi buvo ryžtingesnis, mažiau statiškas. Tik antrojo kėlinio pradžioje komanda buvo sustojusi, lyg prisimindama blogiausią sezono dalį. „Ulker“ tuo metu kaip tik sugebėjo rezultatą ilgam laikui persverti savo naudai.
Atrodo, pagrindiniai kauniečių „centrai“ pagaliau pradėjo gerai suprasti vienas kitą. Bent jau A. Sabonis vakar puikiai matė baudos aikštelėje amerikietį. Padėjo dar ir tai, jog tiek E. Rentzias, tiek K. Gonlumas fiziškai per silpni, kad uždengtų T. Beardą. Vėliau turkai persiorientavo ir jį pradėjo dengti J. Blairas, tačiau tuomet vėl atsirišo rankos A. Saboniui. E. Rentzias, nepaisant taiklių tritaškių, dar kartą parodė, jog NBA ekipos suolelio trynimas prie gero nepriveda.
Galima sakyti, jog „Žalgiris“ atakavo truputį vienpusiškai, bet „Ulker“ šiuo atžvilgiu buvo visai beviltiški. Nuo pat pirmųjų minučių P. Naumoskis labai ilgai laikydavo kamuolį savo rankose. Tiesa, jo ir I. Kutluayaus metimai leido įgyti persvarą, tačiau laiku persiorientuoti turkai taip ir nesugebėjo. Galima pagirti A. Sireiką už sprendimą patikėti P. Naumoskio gynybą aukštesniam M. Timinskui. Sustabdyti Makedonijos atstovo visiškai taip ir nepavyko, tačiau jis pasidarė mažiau pastebimas.
P. Naumoskio ir I. Kutluayaus noras viską išspręsti patiems nuskurdino „Ulker“ puolimo potencialą. Iš esmės jų atakos pasidarydavo įvairesnės tik vienu atveju. Kai ant suoliuko sėsdavo A. Sabonis, iniciatyvos imdavosi J. Blairas. Spėju, kad dėl „Ulker“ snaiperių dueto dominavimo vietos aikštėje nerado M. Bookeris. Turkai beveik nepasinaudojo tuo, kad M. Timinskui kartais tekdavo dengti aukštesnius E. Rentzią ar K. Gonlumą. Lyg ir mokėdavęs „centruoti“ V. Mrsičius būdavo patikėtas A. Bagatskio ar net E. Cota globai, tačiau tuo irgi nepasinaudota.
Šį kartą abi komandos panaudojo mažai žaidėjų. „Ulker“ – septynis. Iš jų tik keturi suvaidino didesnį vaidmenį puolime. Kauniečiai panaudojo aštuonis krepšininkus, tačiau jie keitėsi dažniau ir efektyviau nei turkai. Ypač svarbu tai, kad iki ketvirtojo kėlinio pradžios neleista pernelyg pavargti A. Saboniui.
Pergalė Turkijoje, be abejo, gera paraiška ateičiai. Ji būtų ypač svarbi, jei komandai ką nors duotų antra vieta pogrupyje. Deja, antra vieta šiuo atveju nereiškia nieko. O rimčiausi pretendentai į pirmąją vietą „Maccabi“ po savaitės lankysis Kaune. Papildomą intrigą aišku sukurs Š. Jasikevičiaus vizitas ir du pralaimėjimai pirmame etape. Tikėtis, jog „Maccabi“ tapo silpnesni, neverta, tačiau atrodo, jog stipresni tapo kauniečiai.
