Lietuvos krepšininkams 93:84 nugalėjus ispanus ir tapus Europos čempionais, jie dar ilgai ir pagrįstai bus liaupsinami, o finalas jau susilaukė daugybės entuziastingų žiniasklaidos atsiliepimų. Nenoriu konkuruoti su lemiamas rungtynes nagrinėjančiu informacijos srautu, todėl pamėginsiu apžvelgti, kokias gaires čempionatas nubrėžė Europos krepšiniui apskritai.
2001 m. Turkijoje Europos čempionate sužibo daug ryškių žvaigždžių. NBA žaidėjai D. Nowitzkis ir P. Stojakovičius bei į stipriausią pasaulio lygą dar tik besiruošiantys įsilieti P. Gasolis ir A. Kirilenka dominavo aikštelėje. Turkijoje pasirodė ir tada dar mažiau žinomas T. Parkeris. Nors čempionatą laimėję jugoslavai buvo darni komanda, individualus žaidėjų meistriškumas reiškė labai daug. Vien jau vokiečiams atitekę bronzos medaliai tai puikiai patvirtino. Atrodė, kad ilgiems metams Europos krepšinyje įsivyraus universalių, NBA lygoje žaidžiančių žvaigždžių kultas.
Tai iš dalies pasitvirtina, jei pažvelgsime į šių metų čempionato statistiką. Turnyre pasirodė 17 krepšininkų, praeitą sezoną žaidusių NBA arba bent jau trynusių ten atsarginių suolelį. Už Atlanto rungtyniavę krepšininkai ryškiai dominavo rezultatyviausių žaidėjų sąraše. Jie užėmė pirmas šešias vietas. Toliau rikiavosi tik ketvirtfinalio nepasiekusių ekipų nariai. Deramai NBA atstovai pasirodė ir kovoje dėl atšokusių kamuolių, užėmę 3 ir 7-9 vietas. Tai nestebina, turint omenyje NBA propaguojamą atletiškumą. Neginkluota akimi matyti, kad ši lyga pakeitė tokius krepšininkus kaip P. Drobnjakas ar M. Okuras, kurie pradėjo žaisti daug arčiau krepšio. Net P. Gasolis tapo panašus į tradicinį vidurio puolėją.
Taigi teoriškai žvaigždės išlaikė savo poziciją. Tačiau tie, kurie sekė čempionato įvykius, matė, kaip blaškėsi aikštėje D. Nowitzkis, netaikliai mėtė P. Stojakovičius ir piktnaudžiavo individualiu žaidimu T. Parkeris. Iš didžiųjų žvaigždžių tik P. Gasolis ir A. Kirilenka sužaidė pagal savo galimybes.
Galutinis komandų išsidėstymas aiškiai parodo, kad šiame turnyre svarbiausias faktorius buvo ne žvaigždės. Iš pradžių, tiesa, čempionatą paliko keturios ekipos, neturinčios NBA žaidėjų. O jau pirmajame atkrintamųjų varžybų etape iš kovos pasitraukė komandos, kuriose kartu paėmus žaidė septyni legionieriai iš už Atlanto. Tarp jų - D. Nowitzkis, H. Turkoglu, M. Okuras ir G. Giričekas, anaiptol ne paskutiniai krepšininkai savo klubinėse ekipose. Ketvirtfinalyje pasitraukė dar šeši NBA žaidėjai. Galų gale finalą pasiekė tik vienas - P. Gasolis.
Du iš trijų medalių komplektų iškovojo komandos, neturėjusios nė vieno NBA krepšininko. Ir tik lietuvis D. Songaila planuoja ten žaisti ateinantį sezoną. Mūsų rinktinė pademonstravo tai, kas tradiciškai laikoma ne JAV, o Europos krepšinio stipriosiomis pusėmis - darnų komandinį žaidimą ir protingą taktiką. Niekas Lietuvai neprilygo pagal rezultatyvius perdavimus (vidutiniškai 17,33). NBA žaidėjų neprireikė, kad mūsiškiai taptų rezultatyviausia ekipa, įmesdama po 90,67 taško. Įžaidėjo Š. Jasikevičiaus pripažinimas naudingiausiu krepšininku tik dar kartą patvirtina, kad komandinis žaidimas nugalėjo individualizmą.
Laimėdami 2003 m. čempionatą, lietuviai ne tik sukūrė šventę savo šaliai, bet ir sugebėjo pasipriešinti sau nepalankioms žvaigždžių dominavimo tendencijoms. Žinoma, tai nereiškia, kad NBA įtaka susilpnės, tačiau bent šiais metais galime pasidžiaugti, kad stipriausia buvo tikrai europietiška ekipa.
