Vincą Burčiką (80 m.), Liudvinave (Marijampolės sav.) gyvenantį rimorių (arklių aprengėją ir puošėją), drąsiai galima laikyti miestelio įžymybe: auksinių rankų meistras žinomas ne tik Marijampolės apskrityje. Kamanų, pakinktų, botagų, diržų ir kitų neįprastų siuvinių "kriaučius" šį retą pomėgį perėmė iš savo tėvelio. Pakalbintas apie darbą Vincas neslepia liūdesio: merdi rimorių amatas Lietuvoje, ir nieko nepakeisi. Užtat pasisukus kalbai apie meilę, pensininkas, daugiau nei 50 metų gyvenantis su pirmąja ir vienintele žmona Ona, pastebimai pralinksmėja...
- Tai ar švenčiate, Vincai, Valentino dieną?
- O kaip? Kasmet iš anksto nusiunčiu vardadienio atviruką savo senam bičiuliui Valentinui, jau kuris laikas gyvenančiam Amerikoje.
- Bet Valentino diena dabar - daugiau įsimylėjėlių šventė. Pasidalinkite patirtimi, kaip pragyventi tiek daug metų su tuo pačiu išrinktuoju?
- O kokia gi čia patirtis - priesaika, duota iš širdies, ir "šliūbas" laiko mano santuoką. Anksčiau sakydavau, kad sulauksiu pensijos ir tada keisiu žmoną - gerai būtų jaunesnė! Bet matot, jau ir 80-metį atšvenčiau, o vis su ta pačia. Dabar jau nauja meilė manęs turbūt tik "ant kalno" (kapinėse - I. Z.) laukia.
- Bet turbūt turite nors vieną gyvenimo padiktuotą taisyklę, kaip sutarti su moterimi?
- Žinoma! Moteris reikia mylėti! Visas! Tada jos gerai maitins, užlaikys vyrą - toks bus geras ir savoms, ir svetimoms. Gyvenime būna visko, bet iki skyrybų prieiti nereikia: tyliai ramiai prisiglaudei prie svetimos, atlikai "darbą" ir net kunigui apie tai nepasakok! Žodžiu, reikia gyventi kaip žmonėms, o daug kas gyvena kaip katinai - vaikšto viešai apsikabinę, uostosi, laižosi, burkuoja - tik kitų pavydą skatina. O paskui meilė baigiasi - žmonės liežuviais užplaka.
- Sakot, ir anksčiau dažnai būdavo trumpalaikių meilių "į šoną"?
- O kaip? Tik paslėpt mokėdavo. Žinau tokį atvejį, kai našle liko viena jauna moteriškė su keliais mažais vaikais. Tie jos vaikai ir šiandien nežino, kad mama turėjo bene kasdien ateidavusį meilužį. Būdavo, užeina ir, lyg susitarus, randa savo meilę lovoje, o aplinkui žaidžia vaikai. Svečias tik pasiskundžia, būdavo, kad labai labai sušalęs, tai moteriškaitė, iš prigimties būdama globėja, ir pakviečia į savo lovą. Taip ir "šildydavosi" meilužiai vaikeliams aplinkui lakstant.
- Ar jums meilė - pagrindinis gyvenimo variklis?
- Manau, kad svarbiausia gyvenime - darbas, o meilei laikas - kai nedirbi. Darbas užimdavo visas mintis - norėjosi turėti šiltus ir jaukius namus, sočius vaikus. Dirbi, tobulėji - aukščiau sieki, pastebimas esi. Tai buvo mano gyvenimo laimė. Dar laimingas esu dėl to, kad neteko mūsų laikų kariuomenės ragauti ir ginklo rankose laikyti, kad nesėdėjau kalėjime. Ir žmona dėl to buvo laiminga. Du gerus vaikus užauginome.
- Tai, ko gero, arklius mylėjote labiau nei moteris, jeigu darbas - svarbiausias dalykas gyvenime?
- Sutinku - turbūt taip ir buvo. Antraip ar būčiau 63 metus rimoriavęs prie darbastalio? Vien kelionės į Sartus ar į respublikines dainų šventes su išpuoštomis karietomis, traukiamomis išpuoselėtų žirgų, ką reikšdavo! Bet ir į moteris nespjoviau - su visomis gerai sutardavau. Turbūt būta smagių bei "smailų", slidžių gyvenimo akimirkų, jeigu dar ir dabar žmona, dėl nesveikatos daugiau laiko praleidžianti lovoje, man vis pavydo scenas kelia, vos tik prisimename senesnius laikus: tai per meiliai kadaise pašnekinau kaimynę, tai ne taip pažiūrėjau į jaunesnę...
- O kokios šventės leisdavo pasidžiaugti savo meile, savo žmona, kai nebuvo madinga švęsti Valentino dienos?
- Tai kad daug kas nebuvo madinga - nei gimtadieniai, nei vestuvių metinių dienos. Ar gali atsiminti, kada pirmą kartą užkalbinai savo būsimą žmoną, kada pirmą kartą į pasimatymą pakvietei, kada pabučiavai?.. Kai sulauksit mano metų, įsitikinsit. Mums būdavo tokios šventės - Oninės, Vincinės, Užgavėnės. Žmonai gėlių nenešiodavau - pilnos klombos jų būdavo. Staigmenų irgi neruošdavau, bet ir be jų gyvenom, gerbėm vienas kitą, sutarėm, rūpinomės. Tai gal čia yra tikra meilė? Dabar žmonės vis daugiau švenčia, bet ką gi gali dar prigalvoti, kad ir taip kiekvieną dieną - puotos ir linksmybės! Kai jie nedirba, tai Valentinas jiems - kasdien.
- Bet jūsų kasdienybė ir pensijoj esant neliūdna...
- O ko liūdėti, kai pensininkui ir nedirbant pinigai eina (pensija gaunama - I. Z.)? Va, kad tik nereiktų tų anekdotų sau prisitaikyti. Ar žinot, ką atsako pensininkas, sūnaus užklaustas, ar tėvas dar nueina pas mergas? Ogi sako: "Kad neturiu ką nusinešti..." "Tai imk, tėvai, aš tau puslitrį nupirkau - neškis!" - paraginęs nesupratingas sūnus. "Oi, sūneli, aš pats gaunu pensiją - pinigų turiu ir butelį galiu nusipirkti, ale kad tu man "aną" paskolintum..."
- Ačiū už pokalbį ir supratingumo pamokas! Vis dėlto - sveikinu Valentino dienos proga!
Kalbino Irena ZUBRICKIENĖ
Rolando ŠMIGELSKIO nuotr.: Vincas Burčikas
