Šie protingi gyvūnai stulbina mokslininkus. Jie naudojasi įrankiais, griebiasi gydomųjų augalų, įrodo turintys lakią vaizduotę, moka bendrauti, o jų emocijos panašios į žmonių... Kuo jie už mus blogesni?
* Jeigu Vilniaus priemiestyje gyvenanti ponia Navakauskienė nebūtų tuo metu žvilgterėjusi pro virtuvės langą, niekada nebūtų sužinojusi, kas nuo seno vagia jos pieną... Tą rytą ji pastebėjo ant kaimyno jai palikto butelio zylę. Neįtikėtina! Paukštelis pasižvalgė į visas puses, tarytum norėtų įsitikinti, kad niekas nemato, o paskui pradėjo tiksliai stuksenti į dangtelį. Dangtelis netrukus atšoko, paukštis įkišo snapą į šviežią pieną ir pradėjo jį "ragauti" apstulbusios ponios akyse... Ir gudri gi zylė!
Sunku patikėti, tačiau po kelių savaičių visos zylės Vilniaus priemiestyje sugebėjo atidaryti pieno butelius! Šiandien niekas negali paaiškinti, kaip ponios Navakauskienės zylė išmokė tokios gudrybės savo gentaines. Šis ir kiti pavyzdžiai įrodo stebinantį gyvūnų protą. Žmonės, iki šiol juos laikę "žemesnėmis" būtybėmis, turėtų tuo suabejoti ...
O mėšlavabaliai - tikri melagiai! Norėdami užkariauti patelę, turi jai įteikti dovanėlę. Jie tai puikiai žino. Jiems ne paslaptis ir tai, kad labiausiai vertinamas riebus lape susuktas vikšras. Deja, ne taip jau lengva rasti tokį. Taigi kai kurie klastūnai sugalvojo gėdingą, tačiau gudrią strategiją: jie vietoj vikšro į lapelį suvynioja mažytį akmenėlį. Kol gražuolė išvynioja "paketėlį" ir pastebi apgavystę, patinas jau būna gavęs, ko norėjęs.
Sėjikas, pelkių paukštis, taip pat lakios vaizduotės. Jis suka lizdą ant žemės, todėl turi imtis įvairiausių gudrybių, kad nuviliotų grobuonis nuo savo kiaušinių. Pavyzdžiui, jis sąmoningai prisiartina arti savo priešo (lapės ar laukinės katės) taip, kad jį pastebėtų, o paskui leidžiasi bėgti priešinga kryptimi nuo lizdo. Kartais sėjikas apsimeta susižeidęs sparną. Grobuonis išsižiojęs puola prie paukščio, tačiau pastarasis staiga pakyla ir nuskrenda nuo lizdo anam dar nespėjus susičiaupti.
Etologai, mokslo apie gyvūnų elgesį natūralioje aplinkoje specialistai, nuo seno žino, kad kalbos nemokėjimas dar nereiškia, kad nemąstoma. Tačiau papūga, pavyzdžiui, turi įgimtą dovaną pramokti artikuliuotos kalbos... Ji gali pritaikyti savo žodyną susidarius skirtingoms situacijoms. Vienas universiteto gamtininkas išmokė savo papūgą Alę skaičiuoti iki šešių, atpažinti daikto formą ir spalvą, atskirti geltonus kubelius iš dvylikos sumaišytų geltonų ir mėlynų kubelių bei rutuliukų. Alė moka skirti mažą daiktą nuo didelio, medinį nuo plastikinio. Ji sugeba nurodyti penkiasdešimties skirtingų daiktų pavadinimus. Vakare, kai mano pakankamai padirbėjusi, savo mokytojui pareiškia:
- Gero vakaro! Pavargau! Einu vakarieniauti. Iki ryt ryto!
Tačiau pačiais protingiausiais gyvūnais kol kas laikomos beždžionės. Šia prasme beždžionė - gyvūnų karalienė! Mokslininkai netgi suklasifikavo gyvūnus pagal jų protingumą. Pirmoji vieta tenka beždžionei, antroji - delfinui, trečioji - žiurkėms. Po to seka papūga, šuo ir katė. Amerikos mokslininkai išmokė kurčnebylių gestų jauną šimpanzių patelę. Per ketverius metus ji išmoko atpažinti ir naudotis 130 ženklų. Ji sugeba pareikalauti valgyti, užduoti klausimus apie įvykius, kuriuose ji dalyvauja, ir asocijuoti žodžius. Ši šimpanzė skiltuvą vadina šiltu metalu, antį - vandens paukščiu, šaldytuvą - šalta dėže, kokakolą - saldžiu gėrimu ir t. t.
Kas pagalvotų, kad moliuskas gali nustebinti savo protingumu? O, pasirodo, gali... Aštuonkojis - neįvertintas genijus. Jo smegenyse yra 500 milijonų neuronų ir jis moka jais naudotis! Vienas airių mokslininkas pasiūlė aštuonkojui uždarytą stiklainį su krabu, didžiausiu jo skanėstu. Pasisukiojęs aplink stiklainį ir pabandęs pasiekti krabą per stiklą, aštuonkojis galiausiai suprato, kad reikia atidaryti dangtelį. Jis atidžiai išnagrinėjo uždarymo sistemą. Po to vienu čiuptuvu tvirtai prilaikė stiklinį indą, o kitu ėmė sukti dangtelį. Minutės slinko. Mokslininkas stebėjo gyvūną, nesėkmingai kartojantį savo bandymą, bet neprarandantį vilties. Galiausiai čiuptuvo spaudžiamas dangtelis atsisuko ir aštuonkojis galėjo gardžiuotis krabu. Paskui eksperimentatorius įleido į akvariumą antrą aštuonkojį ir įstatė kitą tokį pat indą su krabu. Pirmasis aštuonkojis skubėjo pakartoti savo manevrą gentainio akivaizdoje, tarytum būtų norėjęs jį pamokyti.
Prieš penkiolika ar dvidešimt metų buvo manoma, kad tiktai žmogus sugeba savo patogumui naudotis įrankiais. Šiandien jau žinoma, kad tai netiesa. Kai kurios širšės naudojasi labai mažu akmenėliu, kad sustumtų žemes virš duobutės, į kurią sudėjo savo lervas. Vorai naudojasi akmenėliu, kad pasunkintų savo tinklą. Bebrai pasinaudoja akmeniu tarytum kūju, kad suleistų kuolus statydami užtvanką. Karštųjų kraštų kikiliai niekada nesileidžia į kelionę be kaktuso spyglio. Jie spygliais naudojasi medžių žievei badyti ir lervoms, kuriomis maitinasi, iškrapštyti.
Gyvūnai dažnai įsivaizduojami kaip gyvos mašinos, besiporuojančios atsitiktinių susitikimų metu. Niekas nepagalvoja, kad yra gyvūnų našlių. Daugeliui gyvūnų meilė yra širdį verianti tikrovė. Partnerės mirtis taip sujaudina sakalą, kad jis pamiršta maitinti savo vaikus daugybę dienų. Drambliai maitina savo nusenusius mirštančius gentainius, juos apsupa, prilaiko ir glosto straubliais. Mirčiai ištikus velionio palaikus apdengia šakomis ir trimituoja iš nevilties. Šakalo pusbrolis kojotas po savo "žmonos" mirties laikosi visiškos našlystės. O delfinai? Yra pastebėta, kad jie, netekę patelės, atsiduodavo mirčiai.
Ir dar - pašto karvelių paslaptis. Kitais metais 1 500 pašto karvelių, suvežtų iš penkiasdešimties šalių, sunkvežimiu bus nugabenti į Bordo (Prancūzija) ir paleisti. Iš ten jie turės nuskristi į už 600 kilometrų esančią didžiulę Rojė miestelio karvelidę. Jokių abejonių, kad jie tai padarys. Iki šiol jokie tyrimai negalėjo paaiškinti paslaptingo balandžių sugebėjimo rasti kelią. Gal paukštis vadovaujasi saule, žemės magnetiniu lauku, uosle? Niekas to nežino. Tačiau žmogus tokio žygio tikrai nesugeba atlikti.
Einšteinas sakė, kad jeigu žiurkė svertų 20 kilogramų, ji būtų pasaulio valdovė. Tikra tiesa, kad gyvūnas, kurio taip prisibijo žmonės, įrodo retą protingumą. Atsigerti iš butelio? Nėra nieko lengvesnio. Žiurkė pamirko uodegą skystyje ir ją nulaižo. Jeigu ji kur nors užtinka nuodų, tučtuojau apie tai įspėja savo bendruomenę, nes jai būdingas stiprus solidarumo jausmas. Stebinantis pavyzdys įrodo šią savybę. Kartą žmogus nušovė žiurkę. Jis labai nustebo šalia negyvosios išvydęs gulinčią antrąją, net nemanančią bėgti... Priėjęs vyras pamatė, kad antroji žiurkė dantyse laikė šakelę, kurios antrasis galas buvo nušautosios snukutyje. Gyvoji žiurkė buvo akla, o ta kita - jos "gidė".
