Remigijus RAINYS
Šiomis dienomis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įkūrimo dvidešimties metų jubiliejų. Ta proga šeštadienį Vilniuje, Valstybiniame dramos teatre, įvyko 11-asis Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimas. Daug kitų renginių numatyta ir šią savaitę. Tačiau nė viename jų nežada dalyvauti vienas iš Sąjūdžio kūrėjų, rašytojas Vytautas Petkevičius. Ta proga ir kalbiname šiomis dienomis savo 78 gimtadienį atšventusų, dabar lyg ir Sąjūdžio disidentu tapusį rašytoją.
Tai kodėl nedalyvausite Sąjūdžio jubiliejaus iškilmėse?
Nedalyvavau nei viename Sąjūdžio jubiliejuje ir į šį taip pat neisiu. Kasmet šiuos paminėjimus dažniausiai organizuoja profesorius Bronius Genzelis ir, berods, Angonita Rupšytė Per šiuos metus aš išsiaiškinau, kad anuometinis LTSR KGB pirmininkas E.Eismuntas į mūsų 35 žmonių iniciatyvinę grupę įkišo 16 "kegebšnikų" , o viena iš nuolatinių paminėjimų organizatorių - net buvusi kadrinė šios struktūros darbuotoja, todėl ir vengiu šių susibūrimų, nes nenoriu bendrauti ir pyktis su šiais dabar "nepralenkiamais patriotais" apsiskelbusiais žmonėmis. Kita vertus, kažkodėl "Sąjūdžio gimdytojų" kasmet vis daugėja ir neabejoju, kad šiemet jie nebetilps ir pačią didžiausią šalies salę. Judėjimo ištakose mes skelbėme, kad Lietuvoje tamsą pakeis šviesa, visi pamiršime praeitį ir būsime vieningi, vienas kitam atlaidūs, deklaravome daugybę kitų gražių ir kilnių siekių, tačiau visi matome, kas iš to išėjo. Kad ir kaip skaudu, žodis "Sąjūdis" tapo kone keiksmažodžiu ir vos apie jį užsiminęs - kad ir Prienų turguje - gali gauti į nosį.
Tačiau pačiose judėjimo ištakose buvote ganėtinai įtakingas?
Viskas prasidėjo nuo naftos gavybos platformos šalia Nidos Baltijos jūroje, kurią ketino statyti kaliningradiečiai. Tuometinis respublikos vyriausybės vadovas V. Sakalauskas paprašė kelių mūsų rašytojų bei akademikų, jog kažką darytume, kad šios statybos būtų sustabdytos, mat baiminosi galimo Neringos pakrančių užteršimo. Mes išjudinome žmones, kurie pajuto, jog šis tas jau galima. Po protesto peticija surinkome 217 000 parašų. Nuvažiavome į Maskvą, pas tuometinį SSRS Ministrų tarybos pirmininką N. Ryžkovą. Jis sutiko mus priimti, tačiau pasakė, jog surinktus parašus paliktume geležinkelio stotyje ir į Kremlių nesivežtume, nes jis tikrai tiki, kad jų surinkta būtent tiek.
Pajutę, jog represiniai Maskvos gniaužtai nebe tokie kibūs, žmonės tapo drąsesni. Tikrai nebuvau Sąjūdžio kūrėjas, nes tai buvo savaiminis žmonių, pajutusių, jog jie gali šiek tiek daugiau, nei jiems leidžiama, judėjimas. Štai tuomet valdžia truputėlį išsigando. Mokslų akademijoje Liongino Šepečio iniciatyva susirinko visa filosofų kompanija ir pasitarusi su LKP CK nutarė įkurti kažkokią grupę, kuri šią "užvirusią košę" organizuotų ir jai vadovautų.
Tarp kitų dalyvauti toje grupėje prišnekino ir mane su Justinu Marcinkevičiumi. Nutarėme sukviesti susirinkimą tuo klausimu Mokslų akademijoje. Tačiau susirinkimo data vis būdavo nukeliama. Kai susitikimas buvo atidėtas jau ketvirtą kartą, pakėliau triukšmą, tačiau tik gerokai vėliau paaiškėjo, kad buvo delsiama todėl, jog į grupę būtų suspėta parinkti "reikalingus žmones" iš KGB. Kai susirinkimas pagaliau įvyko, tai į iniciatyvinę grupę išrinkti mokslo ir meno veikėjai nutarė, kad Sąjūdžiui nereikia pirmininko, nes tai yra masinis žmonių judėjimas.
Susirinkimuose turėjome pirmininkauti paeiliui, atsižvelgiant, jog svarstomos temos nagrinėjimui vadovautų kompetetingas grupės narys. Aš turėjau kuruoti ekologijos problemas. Tačiau mane nuolat kvietėsi E. Eismuntas ir bandė nurodinėti, kaip turiu valdyti iniciatyvinę grupę. Kategoriškai nesutikau, tikindamas, jog tokie judėjimai negali būti vadovaujami KGB.
Tuomet iniciatyvinės grupės pirmininku buvo išrinktas Vytautas Landsbergis. Šie rinkimai buvo neteisėti, nes juose dalyvavo tik 16 grupės narių, iš kurių už V. Landsbergį balsavo tik 9. Kilus triukšmui, jog 9 - tai nėra dauguma iš visų 35, pirmininkas buvo patvirtintas laikinai. Po pusmečio jį turėjo tokiam pat laikotarpiui keisti kitas asmuo. Tačiau mūsuose nėra nieko amžinesnio už laikinumą - kas nutiko ir su V. Landsbergiu.
Tolesnius Sąjūdžio ir mūsų šalies raidos etapus kiekvienas gali įvertinti pats, tačiau vargu ar Europos Sąjungos statistikos žinynuose surasime bent kelias sritis, kuriose Lietuva užima ne paskutinę vietą. Vis dėlto, eilė prie privilegijų ir apdovanojimų už įvairiausius nuopelnus netrumpėja.
Tačiau šiame apdovanotųjų būryje jūsų nėra?
Žmogus turi save gerbti. Todėl ne tik nebuvau, neinu ir neisiu į tuos minėjimus, bet ir neatsiėmiau nei vieno medalio ar ordino. Ir neatsiimsiu, nes juos nešioti - gėda. Lietuvos humoro spekuliantas Arūnas Valinskas man įteikė „auksinį cibulį" ir ta proga turėjau pasakyti kalbelę. Aš papasakojau jau anekdotu virtusi atsitikimą, kai prezidentas norėjo mane apdovanoti Gedimino ordinu. Sutikau, tačiau pasakiau A. Brazauskui, kad pasiimti valstybinio apdovanojimo ateisiu segėdamas visais tarybiniais ordinais, kuriuos užsidirbau taip pat sąžiningai. Mano apdovanojimo klausimai įstrigo ir galiausiai Gedimino ordino taip ir negavau. A. Valinskas paklausė manęs, kas gi šioje istorijoje juokinga.
O juokinga tai, kad, tarybų valdžios metais nesu apdovanotas nei vienu ordinu ar medaliu. Tuomet galingųjų buvau taip "tarkuojamas" už savo romanus, kad niekam net nekilo mintis apdovanoti mane kokiu nors bent menkiausiu pasižymėjimo ženklu. Taigi neturiu net anuomet maišais dalinto Vladimiro Lenino šimtosioms gimimo metinėms skirto medalio ar socialistinio darbo žymūno ženklelio. Tačiau mūsų prezidento kanceliarija šio fakto išsiaiškinti nepasistengė ar nepajėgė ir pasikliovė gandais.
Ar tarp buvusių bendražygių sąjūdiečių dar liko bendraminčių, kurie palaiko jūsų požiūrį ?
Liko... Tiesa, tai daugiausiai inteligentija. Rašytojai Algirdas Pocius, Vytautas Bubnys, Justinas Marcinkevičius, akademikas Juras Požėla ir dar būrelis kitų gerų bičiulių. Beje, į mano pusę perėjo ir kone visi tikrieji rezistentai: V. Petkus, A. Žilinskas, V. Bendinskas ir kiti, neskaitant, žinoma, "rezistentų viešpaties ir pranašo" Antano Terlecko, kuris viską žino, visur dalyvavo, visus moko, nors pats nėra nei išsilavinęs, nei taktiškas. Sąjūdžiui Antanas daugiau kenkė nei padėjo.
Galima neabejoti, kad tarp šventinių minėjimų dalyvių persivertėlių tikrai netruks, nes "pirmųjų sąjūdiečių" kasmet vis daugėja. Tai primena tuos laikus, kai Lietuvoje buvo daugybė revoliucionierių, nors šalį okupavus Sovietų Sąjungai iš kalėjimo buvo išleista vos pora šimtų jokios įtakos neturėjusių komunistų. Tuomet užtekdavo, kad du pripažinti revoliucinio judėjimo dalyviai paliudytų, jog trečiasis taip pat dalyvavo pogrindinėje veikloje, ir šis būdavo įšventinamas į "pateptųjų" gretas. Tokiais "revoliucionieriais" buvo užpildyta kone visa „Tarybų Lietuvos enciklopedija“.
Anksčiau buvo sakoma, kad labiausiai įtartinas yra tas, kuris greičiausiai bėga, o dabar galima neabejoti, jog garsiausiai rėkiantis patriotas yra pats didžiausias vagis. Lietuvėlė ne tik išvogta, bet ir visiems prasiskolinusi, tad rusofobų šūkavimai - "ateis rusai!" - nebeturi jokios prasmės. Rusai čia tikrai nebeateis, nes jie nebenorės užsikrauti ant savo pečių mūsų skolų.
Ar greitai sulauksime "Durnių laivo" ir "Durniškių" tęsinio?
Rašau tos pačios serijos knygą, kurios siužetą pasukau visiškai kita plotme ir noriu parodyti tuos talentingiausius žmones, kurie po karo kūrė ir iš griuvėsių pakėlė Lietuvą, o jiems kaip priešpriešą parodyti dabartinius "kūrėjus". Jau surinkau medžiagą, atsiminimus, įvertinimus, kuriuos apdorojęs pateiksiu skaitytojų teismui. Darbinį knygos variantą kol kas pavadinau "Pateptieji ir prakeiktieji", tačiau tai dar negalutinis pavadinimas. Vieni pavadinimai romanams savaime prilimpa ir neatlimpa, o kiti kažkodėl atpuola net atkakliai proteguojami.
Nemokame vertinti savo iškiliųjų: tokios poetės, kaip Salomėja Nėris, gimsta kartą per kelis šimtus metų, tačiau dabartiniai mūsų "ideologai" sugebėjo išniekinti ir jos palaikus.
Arba kam galėjo šauti į galvą, jog poetas Paulius Širvys gėrė "šnapsą" protestuodamas prieš tarybų valdžią. Gyvas P. Širvys už tokius vertinimus būtų prelegentui praskėlęs galvą. Pats gyvenau viename name su P. Širviu ir jį šefavau, todėl negalėjau susitaikyti su tokiais tiesos iškraipymais ir buvau tiesiog priverstas parašyti apybraižą apie jį.
O ką dabartiniai literatūros valdininkėliai padarė su poetu Eduardu Mieželaičiu, kurio kūrybos farvateryje iškilo ir J. Marcinkevičius, ir A. Baltakis, ir net garsieji rusų poetai R. Roždestvenskis bei A. Voznesenskis? Dabar šio iškiliausio epochos poeto tarsi nebėra. Jo naujausią poeziją literatūros administratoriai siūlo išleisti tik po E. Mieželaičio mirties.
Mano pastarosios knygos vadinamos skandalingomis, tačiau koks gi čia skandalas, jei "Durnių laivas" išleistas net septyniais leidimais, kurių visas tiražas bemat išpirktas? Jei romanas ar apysaka yra perkami ir skaitomi, tai jie skaitytojui reikalingi. Man asmeniškai nepatinka J. Ivanauskaitės knygos, tačiau negalėčiau jos vadinti bloga rašytoja, nes Jurgos kūriniai - vieni iš labiausiai skaitomų. Visais laikais geriausiu rašytoju buvo laikomas tas, kuris turėjo gausiausią skaitytojų būrį ir nieko naujo čia sugalvoti nepavyks.
Labiau politizuotos kūrybinės organizacijos, kaip mūsų Rašytojų sąjunga, matyt, sugalvoti jau nebeįmanoma. Jai geri tik tie rašytojai, kurie pūčia į valdžios dūdą. Ar galima vadinti patriotais valdininkus, kurie sumanė statyti paminklą V. Kudirkai, tačiau neranda nedidelių lėšų suremontuoti pūvančiai ir griūvančiai klėtelei, kurioje tautos šviesulys praleido savo paskutiniąsias gyvenimo valandas?
Jeigu Lietuvoje vėl burtusi kažkas panašaus į anuometinį Sąjūdį, ar pavyktų surinkti 35 žmonių iniciatyvinę grupę?
Manau, kad pavyktų. Gyviems kapinių nėra ir tai rodo Algio Paleckio "Frontas". Jis kuriasi Sąjūdžio idėjų pagrindu ir labai greitai surinko kelis tūkstančius žmonių. Vadinasi Sąjūdžio idėja žmonėse nežuvo. Vieningo fronto idėja Mykolo Šleževičiaus buvo propaguojama dar nepriklausomybės karų laikotarpiu, kai nebuvo jokių partijų ir savanoriai būrėsi už tris hektarus žemės. Jie nepriklausomybės karą laimėjo, tačiau atėjo Seimas, ir kas įvyko?
Lygiai taip pat vieningo fronto pergalių vaisius 1940 metais pasisavino prie jo prisišliejusi saujelė iš kalėjimo išleistų komunistų, kuri rinkimus laimėjo su partinių ir nepartinių bloku, o prieš dvidešimt metų - sąjūdininkus apkvailinę dabartiniai oligarchiniai nomenklatūrininkai. Kai kurie seimūnai net po kelias kadencijas tarp tautos išrinktųjų patenka net neišbandę jėgų vienmandačiuose rinkimuose. Partijų vadų į rinkiminius sąrašus surašyti asmenys jokiais būdais nebegali būti atšaukti iš deputatų. Kol tai tęsis, vargu ar sulauksime permainų į gera.Tad, išsikapstyti iš duobės Lietuva gali tikėtis tik tuo atveju, jei į naująjį "Frontą" ateis tikrai dori ir sąžiningi žmonės.
Dėkoju už pokalbį ir Gimtadienio proga "Akistatos" skaitytojų vardu linkiu jums stiprios sveikatos ir kūrybinio įkvėpimo.
Kalbėjosi Remigijus RAINYS
