Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Statistika byloja, jog per pastarąjį dešimtmetį santuokų skaičius sumažėjo daugiau nei dvigubai (pavyzdžiui, 1990 metais šalyje įregistruota per 36 000 santuokų, o 2000-aisiais šeimas sukūrė tik 16 709 poros). Psichologai tokias tendencijas aiškina vis labiau populiarėjančiu porų gyvenimu nesusituokus, vadinamųjų bandomųjų santuokų atėjimu į madą. Mat Lietuvoje, kaip ir daugelyje Vakarų Europos šalių, santuoka ima prarasti savo pirmykštę vertę.
Tuo tarpu ištuokų santykis šalyje per šį laiką beveik nepakito (1990 metais išsituokė kiek daugiau nei 12 000 porų, o 2000-aisiais iširo 11 000 santuokų). Psichologai atkreipia dėmesį, jog keliskart dažniau skyrybų pareiškimus parašo tos poros, kurios susituokė būdamos labai jauno amžiaus - vos sulaukusios pilnametystės ar, tėvams sutikus, o tiksliau, "bėdai" prispyrus, dar neturėdamos 18 metų... Ar iš tikrųjų ankstyva santuoka laimės neatneša?
Jaunystė - kvailystė...
Klaipėdietė Eglė ištekėjo būdama... 15 metų! Žinoma, iš reikalo. Jos mylimasis tuo laiku jau buvo atšventęs 18 metų gimtadienį. Šiuo metu, praėjus kiek daugiau nei ketveriems bendro gyvenimo metams, pora jau gyvena atskirai, laukia pusmečiui atidėto skyrybų teismo ir bando pasidalinti santuokoje įgytą bendrą turtą.
- Likimas mus suvedė gana atsitiktinai, - prisimindama pirmąsias pažinties su Algirdu dienas pasakojo Eglė. - Kai mokiausi aštuntoje klasėje, vienądien vokiečių kalbos pamokas mokytoja sujungė su vyresniais, vienuoliktokais. Štai tada pirmąkart ir susidūrė mudviejų žvilgsniai - iki tol aš net nebuvau įsidėmėjusi Algirdo veido, nors mokėmės vienoje mokykloje...
Po kelių dienų Algirdas paskambino Eglei į namus ir itin mandagiai pasikalbėjo su jos motina. Naujasis draugas, kaip dabar prisimena Eglė, ją tiesiog pakerėjo savo manieromis, kultūra, dėmesingumu.
Eglė ir Algirdas tarsi peršoko platoniškos draugystės tarpsnį - iškart ėmė bendrauti kaip suaugusių įsimylėjėlių pora. Kaip dabar juokauja Eglės tėtis, porelė "šuoliavo kengūriškais šuoliais"... Netrukus Eglė pasijuto laukianti kūdikio, apie jaunos mergaitės bėdas prisiėjo pranešti tėvams.
Nors tokia naujiena ir labai nuliūdino Eglės tėvelius, išsilavinę, tolerantiški, aukštos kultūros žmonės labai korektiškai bandė vienturtei dukrai ir jos draugui išaiškinti, kokie sunkumai laukia tokiuose metuose užsikrovus motinystės ir tėvystės naštą, kokių problemų Eglei kiltų nespėjus baigti net vidurinės mokyklos, neįgijus jokios specialybės. Buvo nuspręsta dar kiek palūkėti su vaikiukais...
Nenorėdami ir taip ne itin gerai besijaučiančios dukters apsunkinti moralais ir patarimais, tėvai vylėsi, kad ši laikui bėgant ir pati praregės. Tačiau turbūt ne veltui sakoma, kad meilė - akla...
Algirdas, kaip dabar mano Eglė, buvo suinteresuotas bet kokia kaina ją suvilioti (visų pirma dėl to, kad Eglė buvo vienintelis vaikas šeimoje, o tėvai gyveno gana turingai, tad dukra buvo viskuo aprūpinta). Netrukus ji ir vėl pajuto po širdimi spurdantį kūdikėlį...
Nematydami kitos išeities, tėvai penkiolikmetę dukterį palaimino santuokai. Buvo iškeltos šaunios vestuvės, erdviame bute jaunavedžiams skirtas atskiras kambarys.
Pasak Eglės, pirmosiomis vedybinio gyvenimo dienomis viskas klojosi lyg ir gerai. Tačiau vyro dėmesys ir meilė labai greitai išblėso - kiek, girdi, galima apsimetinėti... Jis esą pradėjo rodyti tikrąjį savo veidą. O dar labiau pasikeitė, kai Eglė pagimdė sūnelį... Eglei mažylį padėjo auginti jos tėvai, Domuko seneliai, bet ne tikras tėvelis...
Jauna mamytė vis labiau jautė, kad vyras - ne šeimos žmogus. Jam mirtinai reikėjo draugų, kompanijų, nuotykių... Jis, anot Eglės, nejautė jokios pareigos išlaikyti vaikelį ir jį prižiūrinčią motiną - ką uždirbdavo, tą praleisdavo savo malonumams. Eglę rėmė tik tėvai.
Ilgą laiką tylėjusi, žmona pradėjo vyrui priekaištauti. Prasidėjo barniai, konfliktai, per kuriuos, anot jaunos moters, nebuvo apsieita ir be smurto... Po neapgalvotų veiksmų Algirdas, anot Eglės, puldavo atsiprašinėti, tačiau jaunos moters širdyje likdavo neužsitraukiantys randai.
Ne, negalima sakyti, kad pradedančia byrėti dukters santuoka Eglės tėvai labai džiaugėsi - priešingai, nors ir nejausdami žentui didelės meilės, vaikus stengėsi sutaikyti. Kas nenori, kad jie gyventų laimingi...
Kaip dabar prisimena Eglės tėvelis, buvo išbandyta visos įmanomos priemonės: Eglė su vyru išsinuomojo atskirą butą; išvyko gyventi pas uošvius; grįžo į tėvų nupirktą butą... Tačiau niekas negelbėjo. Jauna moteris puolė į depresiją, nustojo šypsotis, gyvenimas tapo visiškai nemielas... O po vieno eilinio buitinio konflikto Eglė pasiūlė vyrui skirtis. Šis, girdi, net suglumo iš netikėtumo - kad it ko galėjo sulaukti iš ramios ir tylios Eglutės, bet tik ne šito! Bandė žmoną perkalbėti, tačiau nieko neišėjo...
Tuomet, pasak Eglės, anyta ėmėsi paskutinio, paties negarbingiausio veiksmo. Siekdama marčią supykdyti su jos tėvais ir palenkti į vyro pusę, moteris Eglei išplepėjo vieną didžiulę paslaptį: išdavė, kad Eglės tėvai - netikri jos tėvai! Kad mergaitė kilusi iš asocialios šeimos, o klaipėdiečių šeimos buvusi įdukrinta!
- Tai, pasirodo, žinojo kiemo vaikai ir bobutės, bet niekas niekada nė žodeliu neprasitarė, - jaudindamasi pasakojo Eglė. - O štai anyta, sulaukusi dėkingo momento, man tvojo skaudžiausiai...
Kaip dabar Eglė mano, matyt, buvo tikimasi, kad po tokios naujienos Eglė supyksianti ant savo įtėvių, kodėl šie niekada to nepapasakoję. Tačiau įvyko priešingai: jausdama begalinį dėkingumą, įdukra dar labiau prisirišo prie ją išauginusių įtėvių, dar labiau juos ėmė gerbti ir mylėti!
Eglės ir Algirdo skyrybų bylos teisminis nagrinėjimas prasidėjo praėjusių metų pabaigoje. Nors Eglė teisme pageidavo, kad nebūtų skiriamas susitaikymo terminas, teisėja vis dėlto nusprendė bylos nagrinėjimą atidėti iki ateinančios vasaros. Tačiau Eglė jau tvirtai apsisprendusi antrąkart nebristi į purviną upę, iš kurios ką tik išbrido... Ji dabar bando civilizuotai pasidalinti santuokoje įgytą turtą. Kol kas, deja, šie reikalai juda labai sunkiai.
Tačiau šviesa tunelio gale ryškėja. Supratusi, kokių pančių nusikrato, Eglė kasdien jaučiasi vis geriau, vėl pasidarė linksma, ėmė šypsotis, juokauti. Jauna mamytė, padedant tėvams, tęsia mokslus. Neseniai ji vėl pradėjo lankyti šokių kolektyvą, kuriame nuo mažų dienų praleido visą dešimtmetį! Eglė sako išgyvenanti tik dėl vieno dalyko - kodėl taip ilgai kentėjo, vis vydavo šalin mintis apie skyrybas...
Eglės įsitikinimu, laiminga santuoka remiasi ne naudos siekimu, materialiniais išskaičiavimais, o nuolatine tarpusavio pagarba, pasitikėjimu, meile... Stengimusi dėl kito - ne dėl savęs.
Pasak Eglės, būtų labai gerai, jei jaunos poros turėtų galimybę bent kiek laiko iki santuokos pagyventi kartu. Ištisai būnant drauge nori nenori į paviršių išplaukia visos ydos...
Ir dar, anot Eglės, būtų labai gerai akylai stebėti, kaip būsimasis (ar būsimoji) elgiasi su savo tėvais, artimaisiais. Ir tik viską blaiviai įvertinus ryžtis vienam atsakingiausių gyvenimo žingsnių. Arba jo atsisakyti...
O gal visa tai, ką papasakojo Eglė ir jos tėtis, - tik prasimanymai? Norėjome išklausyti ir antrąją pusę, tačiau Eglės vyras Algirdas su korespondente bendrauti atsisakė...
Neskubėkite įsimylėti!
Kai alytiškis Česlovas K. pamato gatve į mokyklą žingsniuojančias abiturientes, jam kaskart suspaudžia širdį. Šių gimnazisčių gretose galėjo būti ir jo dukra Milda - šiemet ji būtų baigusi dvyliktąją klasę, galbūt įstojusi mokytis į aukštąją mokyklą... Juk buvo tokia gabi mokinė!
Deja, kai Mildos buvusios bendramokslės sklaido užrašus ar su draugais nerūpestingai šėlsta mokyklos diskotekoje, Milda rymo prie savo dvejų metukų dukrelės lovytės, niūniuoja lopšinę ir laukia, kada ši pagaliau užmigs... Milda, anot jos tėčio, nežino, kas yra jaunystė, nes jos neturėjo: paauglė susidraugavo su gerokai vyresniu vaikinu, būdama 16 metų pasijuto esanti nėščia ir netrukus - prieš tėvų valią! - ištekėjo...
Jauna mama jau treti metai gyvena su vyru Nerijumi, šeima Alytuje nuomojasi butą. Česlovas K. dukters praneštą naujieną apie artėjančias vestuves prisimena tarsi pranešimą apie laidotuves - kuris normalus tėvas ar motina, girdi, apsidžiaugs, kai "šešiolikinė" pareiškia apsisprendusi mesti mokslus ir, galima sakyti, dar net neprasidėjus pačiam gražiausiam gyvenimo laikotarpiui panyra į šeimyninius rūpesčius...
- Šis dukters akibrokštas man kainavo labai daug nervų, atėmė pusę turėtos sveikatos, - žurnalistei prisipažino Česlovas K. - Gėda prisipažinti, bet verkiau kaip vaikas, kad nepajėgiau dukters perkalbėti...
Anot Česlovo K., Milda turėjo viską, ko pageidavo, buvo gabi, galėjo mokytis, daug pasiekti... O jos būsimasis vyras, tuomet jau 22 metų sulaukęs vaikinas, užuot padėjęs paauglei susivokti situacijoje, kad vėliau nereikėtų gailėtis, savo "parama", apsaugodamas nuo tėvų patarimų, jai tik kenkė...
Pripažindamas, kad galbūt ir pats su žmona kažką pražiūrėjo (stengdamasis dėl šeimos gerovės vyriškis kurį laiką buvo išvykęs dirbti į užsienį), Česlovas K. drauge pabrėžė, jog didelį vaidmenį, atitraukiant jauną mergaitę nuo nepamatuoto žingsnio, galėjo suvaidinti mokyklos psichologas. O psichologo mokykloje, kurioje Milda mokėsi, deja, nebuvo...
Vyriškio įsitikinimu, jei mokykloje būtų dirbusi psichologė, su kuria vyresniųjų klasių moksleiviai būtų jau ne kartą bendravę per klasės valandėles, ji Mildai būtų labai padėjusi. Juk yra didelis skirtumas, kada tą patį teiginį pasako tėvai, o kada - psichologas. Pirmuoju atveju paauglė tai dažniausiai įvertina kaip "nesibaigiančius tėvų draudimus", o antruoju - kaip vertingą paslaugą, protingą patarimą.
Kai tarp tėvų ir dukters iškilo vis rimtesnių nesutarimų, buvo kreiptasi pagalbos į vadinamąjį "valdišką" psichologo kabinetą. Tačiau ką galima patarti po valandos ar dviejų valandų trukmės pokalbio, jei su šeima susiduri pirmą kartą, jei nerandi "įėjimo" į maištaujančios paauglės sielos kerteles? Pasak Česlovo, "valdiška" psichologė "valdiškai" ir pakonsultavo...
Negana to, tuo laiku, anot Česlovo K., daug kas palaikė dukrą, o ne jį, tėvą!
- Visa ugnis buvo nukreipta į mane, - neslėpdamas apmaudo pasakojo alytiškis. - Jaučiausi taip, tarsi būčiau ne siekęs dukrai padėti, o pakenkti... Tokį įvaizdį - kad esu vos ne didžiausias dukters priešas - visų pirma apie mane sudarė viena televizijos laida, parodžiusi labai tendencingą reportažą...
Taip, Česlovas K. neneigia, jog buvo akimirkų, kai dėl beatodairiško dukters savavaliavimo, nepaklusnumo, užsispyrimo jis jautėsi taip prastai, jog sutikęs būtų galėjęs nežinia ką padaryti Mildą priglobusiam draugužiui. Tėvai, girdi, po nemigo nakties, taip ir nesulaukę grįžtant kažkur dingusios nepilnametės dukters, pasamdo privačius paieškos darbuotojus, su jų būriu išklampoja Varėnos miškus, iki soties prisinervina - ir viską reikia nutylėti? Kaip, girdi, po tokių "gastrolių" dukters nepabarsi, kaip gražiai bendrausi su jos melą padėjusiu dangstyti draugu?! Keisčiausia, anot Česlovo, buvo tai, jog dabartinė Mildos anyta, suaugusi moteris, užuot paaiškinusi, kaip nereikėtų elgtis, kaip vėliau paaiškėjo, irgi padėdavo sūnui ir būsimai marčiai - patvirtindavo jų melagingas istorijas, slėpė tiesą!
- Tai kaip po tokių dalykų galima lyg niekur nieko su tokiu žentu bendrauti? - retoriškai klausė Česlovas K. - Mano žmona su juo kalbasi, o aš neturiu jokių reikalų... Širdy vyliausi, tikėjausi, kad laikas numarins visas nuoskaudas, kad kada nors susėsime ir gražiai, ramiai, nuoširdžiai pasikalbėsime, nesutarimų ledus ištirpdysime... Tačiau žentas, pasirodo, nejautė reikalo tai padaryti - kaip buvo, taip ir liko "pasikėlęs"...
Česlovas jaučia, kad jo dukrai dabar nėra lengva. Dirba tik vyras - Milda prižiūri dukrytę. O kur ji darbą susiras - juk net nebaigusi viduriniojo mokslo! Savo būsto neturi - tenka mokėti už buto nuomą. Norai - dideli, o galimybės - arti nulio. Tačiau dukra, anot tėčio, iš paskutiniųjų stengiasi neparodyti, kad jai sunku. Nes turbūt dar puikiai pamena, ką neseniai tėtis sakęs, kokių gyvenimiškų tiesų mokęs... Duok Dieve, girdi, kad jiedu laimingai gyventų, tačiau kiek ilgai išsilaikys dukters santuoka, tėvas nedrįso spėlioti... Keleri bendro gyvenimo metai esą dar nieko nereiškia...
Eidamas į darbą, Česlovas K. dažnai atkreipia dėmesį į jaunas mamytes, stumiančias vežimėlius. Toks reginys vyriškį sujaudina iki ašarų: vaikai augina vaikus! Trylikametė motina, kaip tekę girdėti, jau ne pati jauniausia Lietuvos mama - yra dar jaunesnių! Ir nemažai tokių, kurios vaikelius augina vienos, nes tų kūdikėlių tėvams (irgi vaikams!) galvoje dar vėjai švilpauja...
