Aš labai gerbiu ir myliu tuos žmones, kurie dar randa laiko užsukti į biblioteką, sugeba knygyne nusipirkti poezijos ar prozos knygelę, į rankas paimti muzikos instrumentą, pašokti, padainuoti. Tokie žmonės pilkoje, susvetimėjusioje gyvenimo kasdienybėje nelyginant rytmetiniai saulės spinduliai. Nes aiškiai matyti, jog mūsų visuomenėje vyksta dvasinė erozija, kad gyvenimo aruode gerumo sėklelių vis mažiau ir mažiau. Žmonių dvasingumo degradacija akivaizdi: kilnius poelgius baigia užgožti turtiniai interesai. Jau tampa įprastu reiškiniu: rankoje vietoj knygos - alkoholio butelis, širdyje vietoj tyros meilės - neapykanta. Aplink tik ir girdi: valdininkų korupcija, mafijos voratinkliai, įvairios nusikalstamo pasaulio aferos... Posakis, kad žmogus negali gyventi be dvasios peno, jau tampa lyg ir atgyvena. Todėl ir kultūra, kaip pareiškė žinomas politikos veikėjas vienoje televizijos laidoje, jo akimis žiūrint, gali būti ir ta vieta, kur stovi šiukšliadėžė.
Aš seniai laukiu tiek literatūroje ir mene, tiek masinėje kultūroje kūrybos, kurią perskaičius ar pamačius užplūstų gėrio ir grožio jausmas.
O dabar, pavyzdžiui, ką randa mūsų paaugliai ir jaunimas kai kuriuose filmuose, spektakliuose, romanuose? Gėrimai, rūkymas, muštynės, prievartavimai. Iš vaiko - ujamo ir mušamo - išaugs mušantis ir ujantis. Nors galbūt dar ne vienas jaunas žmogus, atsidūręs ant rūstaus gyvenimo slenksčio, svarsto - peržengti ir nueiti šalin ar dar laikytis ir grįžti į tiesos kelią. Ir jei neturi jis į ką tvirtai atsiremti, gali pasitelkti pasiteisinimui patarlę: "Ne aš pirmas, ne aš - paskutinis".
Kęstutis Astrauskas, Raseinių r.
