(Silpnų nervų žmonėms skaityti nepatartina)
Rytas. Ir vėl reikia eiti į mokyklą. Nenoriu. Pėdinu. Jau netoli. Šalia mokyklos - pakrūmėse, laiptinėse ir visur kitur - daug gimnazistų. Ir ką gi jie ten daro? Ogi rūko. Nekreipiu į juos dėmesio ir peržengiu mokyklos slenkstį. Pamatau daug į mane piktai žiūrinčių akių, išgirstu "savo adresu" daug paniekinamų žodžių. Gal visiems užkliuvo mano ilgi plaukai, o gal plačios kelnės? "Žmonės, kur tolerancija!" - sušunku mintyse, nes jei išrėžčiau balsu, būtų nekas. Įeinu į klasę. Noriu pasikabinti striukę, bet suvokiu, kad tai prastas sumanymas. Gaila striukės - vėl išvolios po grindis. Niekas su manimi nesisveikina. Klasės kampe stumdosi bendraklasiai, kitame šone mergaitės tyčiojasi iš klasės pirmūnės. Klasė dvokia rūkalais, ir ne tik... Pirmoji - darbų pamoka. Šiandien dirbsime tekinimo staklėmis. Pradėjome. Staiga kažkas suriko. Vienas berniukas dėl pasenusios ir netinkamos naudoti įrangos prarado pusę piršto. Mokytojas jam tepasakė: "Pats kaltas". Kita pamoka - muzikos. Uždainavome. Muzikos mokytoja ėmė rėkti, kad mes žviegiame kaip kiaulės. Liovėmės. Liepė dainuoti man vienam. Nors gėdijausi, bet atlikau solo partiją. Galėjau ir nedainuoti, nes mokytoja vis tiek suraitė dvejetą. Dar "visam pasauliui" paskelbė, kad neturiu klausos. Kai grįžau prie savo suolo, pasigedau kuprinės. Pamačiau atidarytą langą - jau žinojau, kur ieškoti. Kuprinę radau "išsitėškusią" ant asfalto. Knygos - išsibarsčiusios, akiniai - stiklo šukės. Renku daiktus, tik staiga iš už kampo beateinąs direktorius, traukiantis dūmą su kitais mokytojais.
Trečioji pamoka - rusų. Mokytoja atidavė kontrolinius darbus. Vienintelis visoje klasėje gavau dešimt. Tai sužinoję bendraklasiai apspjaudė ir pagrasino, kad sumuš. Ilgoji pertrauka. Valgykloje kamšatis, bet man valgyti nesinori. Anąkart kotlete radau batraištį, o dvyliktokas prispjaudė į kompotą. Į parduotuvę eiti bijau, dar sumuš bendraklasiai. Taigi likau nevalgęs. Beveik visą pertrauką pratūnojau skaitykloje. Likus kelioms minutėms iki skambučio, nuėjau į tualetą. Nuo dvoko vos neuždusau. Prie pisuaro stovėjo keli man nepažįstami mokiniai. Vienas rankoje laikė švirkštą. Norėjau sprukti, bet išgirdau balsą: "Gal nori pabandyti?" Atsisakiau. Jei nebūčiau išbėgęs, būčiau gavęs "dozę" per prievartą. Kita pamoka - istorijos. Beveik visą pamoką istorijos mokytoja nepasirodė. Aš labiausiai troškau, kad ji greičiau ateitų, nes jaučiausi klaikiai. Kabinete skrajojo daiktai, dužo gėlių vazonai, skraidžiojo kuprinės. Istorijos mokytoja atidarė duris. Visi nutilo. Ji priėjo prie manęs ir riktelėjo: "Tučtuojau į direktoriaus kabinetą!" Bandžiau gražiai jai paaiškinti, kad ne aš dėl visko kaltas. Ji nė nenorėjo klausytis, nes manęs nemėgsta.
Aš - direktoriaus kabinete. Parašiau pasiaiškinimą - tapau atpirkimo ožiu.
Penkta pamoka - chemijos. Chemijos aš visiškai nesuprantu. Kai kažko paklausiau mokytojos, ta priėjo ir pradėjo šiurkščiu tonu aiškinti, kad esu beviltiškas ir t. t. Tuo metu kažkas sprogo. Atlikdamas bandymą Jurgis sumaišė medžiagas. Pamoka baigėsi anksčiau. Apsidžiaugiau. Žingsniavau koridoriumi. Sustojau užsirišti batraištį. Bumt! Kažkas nukrito. Visai šalia manęs nukrito šviestuvas, kuris jau seniai laikėsi ant vieno varžtelio. Po juo gulėjo leisgyvis moksleivis. Dar viena auka!
Paskutinė pamoka - etikos. Ją dėsto direktorius. Kaip visada visi rėkė, mušėsi. Kažkas, atsisėdęs ant senos kėdės, parkrito ir prasiskėlė galvą. Įėjo direktorius. Visi susėdo į savo vietas. Jis pažiūrėjo į mane ir tarė: "Tau dar pasiaiškinimų maža. Gal nori skristi iš mokyklos?" Pagalvojau, kokia didžiulė neteisybė. Niekam neįdomu, kas iš tikrųjų kaltas. Pirmąsias penkiolika pamokos minučių direktorius pildė dienyną, o paskui kažką sapaliojo. Vėl turėjome išklausyti jo nuobodų monologą. Staiga užuodėme degėsių kvapą. "Gaisras!" - kažkas pradėjo rėkti. Viskas įvyko labai greitai ir keistai, gaisras kilo ir dėl senų valgyklos orkaičių, ir dėl netinkamos darbų kabineto įrangos, ir galbūt ne laiku numestos nuorūkos ar dėl nekalto sprogimo chemijos kabinete. Visi ėmė panikuoti: rėkė, bėgo, stumdėsi. O aš likau ramus. Tą akimirką aš tiesiog troškau, kad mokykla sudegtų, nes tikėjausi būti perkeltas į kitą. Bandžiau išeiti. Visi grūdosi, lipo vienas per kitą, šokinėjo pro langus. Aš, suspaustas ir aptraiškytas, šiaip ne taip išvydau dienos šviesą. Įkvėpiau oro ir po truputį žingsniavau namų link. Atsigręžęs pamačiau, kad mane seka bendraklasiai. Supratau, kad man galas. Rankose jie laikė po peilį. Paskui tarsi iš po žemių išdygo direktorius su visa mokytojų šutve. Jis rėkė: "Tu kaltas, mirtis tau!" Mane vijosi ir tie narkomanai su švirkštais rankose. Aš leidausi bėgti kiek kojos neša. Vis bėgau... bėgau... ir bėgau...
Pyp-pyp-pyp... Ėmė pypsėti žadintuvas. Septynios valandos ryto. Atsikėliau išpiltas šalto prakaito. Apsidžiaugiau supratęs, kad tai buvo tik košmariškas sapnas. Kad nieko panašaus mano mokykloje nevyksta. Kad joje kasdien galiu jaustis saugus!
P. S. Nors kitose mokyklose panašių dalykų esama. Ir derėtų sunerimti.
Edvinas Grinkevičius, Kauno "Rasos" gimnazija
