Remigijus RAINYS
Pridėję ranką prie širdies prisipažinkite, ar vaikystėje nebuvote uždegę pernykštės žolės ir negalėjote atitraukti akių nuo greitai pavėjui šliaužiančių liepsnelių. Daugeliui tokie eksperimentai pasibaigdavo, kai tėvas arba motina užtrypdavo beprasidedančio gaisro užuomazgas ir nepedagogiškai skaudžiai užsukdavo ausį arba net įkrėsdavo žemiau nugaros, kantriai aiškindami apie kankinamą vabalėlių žūtį liepsnose. Anaiptol ne visiems po to dingdavo noras vėl ir vėl įbrėžti degtuką, tačiau žolės degintojų sukeltų gaisrų tikrai buvo mažiau.
Nors šį pavasarį už žolės deginimą atitinkamų tarnybų pareigūnai gali skirti net iki 600 litų baudą, nepaisant nei gaisro apimties, nei pasekmių, tačiau kas savaitė mūsuose užregistruojama beveik po pusę tūkstančio gaisrų pievose, pakelėse ir pamiškėse. Atrodo, jog senamadiškas tėvo diržas anuomet buvo tikrai veiksmingesnė profilaktinė priemonė nei dabartinė keliašimtinė bauda, nes dauguma šių gaisrų sukeliama tyčia. Skaudžios pasekmės neatbaido piromanų, nes daugelis jų įsitikinę, jog "kryptingas" žolės deginimas niekam nepakenks, o tik naujam gyvenimui prikels pievą ar dirvą. Tačiau ugnis plinta labai greitai, o jeigu gaisravietėje dar pučia gaivus pavasariškas vėjas, tai suvaldyti į visas puses išsibėgiojančių liepsnelių kartais nebesugeba net patyrę ugniagesiai. Apie žolės deginimo mastus galima spręsti iš to, kad šiemet ugniagesiai jau važiavo gesinti daugiau nei 2 500 gaisrų. Išdegė daugiau nei 20 000 hektarų pernykštės žolės plotų, o sezonas dar nesibaigė.
Dar aiškinamasi, ar nuo neatsargaus žvejo numestos cigaretės, ar nuo neatsargaus vaikėzo specialiai pakišto degtuko užsidegė nendrės Kuršių marių pakrantėje. 12 kilometrų ruože tarp Svencelės ir Kintų gyvenviečių siautėjusi ugnis sunaikino 70 hektarų nendrynų. Pučiant stipriam vėjui ugnies frontas slinko 100 metrų pločio pakrantės juosta, o liepsnos šokčiojo net į dešimties metrų aukštį. Ugniagesiai negalėjo net prieiti arčiau ugnies, todėl tik stengėsi, kad gaisras neplistų į šonus. Didžiausią per pastaruosius 18 metų nendrynų gaisrą po atkaklių pastangų pavyko užgesinti, tačiau priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos specialistai baiminasi naujų padegimų.
Kartais įsisiautėjusi ugnis nubaudžia pačius padegėjus, kartais dėl to nukenčia niekuo dėti žmonės. Kaišiadorių rajone, Miežonių kaime, iš pievų į sodybas atslinkusi ugnis pasiglemžė medinį karkasinį pastatą. Lazdijų rajone nuo degančios žolės įsiplieskė ir sudegė negyvenamas namas. Molėtų ir Utenos rajone plėnimis pavirto kelios pirtys. Kluonas bei tvartas sudegė Kauno rajone. Vien nuo deginamos žolės užsiliepsnoję pastatai jau skaičiuojami dešimtimis. Raudonasis gaidys nepasisotina glemždamas vien tegul ir nelengvai, tačiau vis dėlto užgyvenamą turtą. Prienų rajone gelbėdamas šieno kaugę, užsiliepsnojusią nuo paties padegtos žolės, ranką ir koją apdegė Dambravos kaimo gyventojas Petras Mocka, o Vilniuje gesindama dėl tos pačios priežasties pleškėjusį ūkinį pastatą veidą apsidegino Janina Miškinytė. Neapsieita ir be žmonių gyvybių pareikalavusių tragedijų. Degindama sausą žolę prie savo namų sudegė Lazdijų rajono Kudrenėlių kaimo gyventoja aštuoniasdešimtmetė Ona Taletavičienė, norėjusi tik susitvarkyti aplinką ir sudeginti nedidelį plotelį kiečių. Tirštų dūmų apgaubtame kelyje Telšių rajone susidūrė du automobiliai ir avarijoje žuvo dvidešimtmetis Darius Paulauskis, o dar penki žmonės dėl sunkių kūno sužalojimų pateko į ligoninę.
Nereikia būti pranašu, kad atspėtum, jog žolės degintojų sukelti gaisrai nesiliaus, kol pagaliau nepradės lyti pavasarinis lietutis ir nesužaliuos išdeginti plotai. O kol kas belieka apeliuoti į niekdarių sąžinę ir prašyti susipratusių piliečių abejingai nepravažiuoti pro pakelėse degančią žolę ir jei ne išlipti iš automobilio ir užgesinti besiplečiantį gaisrą, tai bent paskambinti ugniagesiams. Pastarieji pernai už žolės deginimą surašė apie 250 administracinių pažeidimų protokolų ir paskyrė apie 25 000 litų baudų, tačiau šis lašas jūroje žolės degintojų nesudrausmina, mat gaisro kaltininkus pavyksta nustatyti gana retai. Telieka įteisinti lanksčią žilvičio vytelę griežto, bet teisingo tėvo rankoje. Tad pagavus savo atžalas, deginančias žolę, vertėtų peršnioti žemiau nugaros, net nepaisant Vaikų teisių apsaugos tarnybos draudimų. Tik va, ką daryti su trisdešimtmečiais, penkiasdešimtmečiais ar net aštuoniasdešimtmečiais nesubrendėliais?
