Petras IVANSAUSKAS
Pagal Pasaulio vertybių tyrimo centro atliktą tyrimą, laimingiausiais save laiko Puerto Riko gyventojai. Laimingųjų reitinge antroje vietoje - Meksika, toliau - Danija, Kolumbija, Airija, Olandija, Šiaurės Airija, Šveicarija, Islandija, Kanada. Taip atrodo pirmasis dešimtukas. JAV šiame tyrime - 15, Lenkija - 48, Estija - 58, Lietuva - 64 vietoje. Dar nelaimingesni už mus yra latviai (67 vieta), baltarusiai (70 vieta), rusai (74 vieta), o patys nelaimingiausi - Zimbabvės gyventojai. Kaip matote, laimė ir turtas ar pinigai nėra tiesiogiai susiję. Tiek Puerto Rikas, tiek Meksika, tiek Kolumbija yra tarp skurdesnių šalių. Meksikoje šiemet buvo proga apsilankyti pačiam ir teko tik stebėtis, kaip žmonės, gyvendami sukiužusiose lūšnelėse, sugeba džiaugtis gyvenimu. Atsikėlei rytą gyvas, dėkok Dievui ir džiaukis tuo, ką turi. Arba Kolumbija. Čia grobiami žmonės, trūksta maisto, daugybė bedarbių, o vietiniai yra laimingi ir patenkinti gyvenimu. Gal tai susiję su tuo, kad šiuose kraštuose nuolat šviečia saulė? Bet laimingiausiais save laikančiais europiečiais yra danai, tuoj už jų - airiai ir olandai. Šiose šalyse klimatas panašus kaip Lietuvoje, tačiau požiūris į gyvenimą smarkiai skiriasi. Ir vien tuo, kad esame skurdesni, irgi nepaaiškinsi, nes pinigai laimės nesuteikia. Ne veltui senovės kinų išmintis teigia: "Paukštis žūsta ieškodamas maisto, žmogus - ieškodamas turto". Laimės taip pat nesuteikia nei demokratijos atsiradimas, nei ekonomikos augimas. Visur mes stengiamės ieškoti ne pozityvių dalykų, bet to, kas blogai. Nors šiaip gyvenimas pagerėjo, bet dažnas dar verkia dėl sugriuvusių "kolchozų" ar net ilgisi spygliuotų lagerio vielų. Verkiam, kad neturim pinigų, bet pabandykit Vilniaus ar Kauno centre dieną pasistatyti automobilį. Gatvės užkimštos. Verkiam, kad brangsta maistas, bet pažiūrėkim, kiek daug suvalgom. Esame tikri niurgzliai, nes daugelis manome, kad savo gyvenime nieko nepakeisim ir iš ateities nelaukiam nieko gero. O pabandyk pasakyti tokiam niurgzliui, kad pats dėl to kaltas, nes yra tinginys - oho, kaip užpyks. Sėdi toks nevykėlis apsikabinęs "bambalį" alaus ir nuoširdžiai mano, jog dėl to, kad jis vargšas, kalta neteisinga visuomenė. Atgavus Nepriklausomybę visi laukė, kad per metus antrus praturtės ir kaip inkstai vartysis taukuose. Taip neįvykus, dažnas nusivylė reformomis ir papildė niurgzlių gretas. Dabar jų gretos gali dar padidėti, nes praturtėjimas buvo siejamas su įstojimu į Europos Sąjungą. Ir vėl per metus, aišku, niekas nepasikeis, o kai kurie ekonomistai prognozuoja netgi laikiną pablogėjimą, tad vėl žmonės keiks valdžią ir partijas, atvedusias tautą į ES. Kažkodėl dabar dažnai sakoma, kad mes ir iki šiol buvome europiečiai ir nuo Europos Sąjungos beveik nesiskiriame. Klystame. Pažiūrėkime, koks mūsų požiūris į valstybę, į įstatymus. Turime netgi patarlę: "Įstatymas - kaip stulpas. Jei negali peršokti, apeik". Nuo socializmo laikų išlikęs paprotys, kad valstybę apgauti ne tik ne gėda, bet net ir garbinga. Atsirado verslininkų, kurie su pasididžiavimu gyrėsi, kad nemoka mokesčių. Manote, kad kas juos smerkė? Anaiptol - didžiavosi sėdėję prie vieno stalo ar bent jau vienoje salėje ir patys visais būdais stengėsi sekti jų pavyzdžiu. O apkaltinti valstybę, kad mūsų mokesčių sistema bloga ir kad valdininkai netikę, pasiruošęs kiekvienas. Kad esame veidmainiai, matyti net iš to, kaip žiūrime į tikėjimą. 1990 metais Lietuvoje 55 procentai laikė save tikinčiaisiais. 1999 metais tokių Lietuvoje jau 84 procentai. Bažnyčiose turėtų nebesutilpti visos avelės, bet yra atvirkščiai. Kuo tikinčiųjų daugiau, tuo bažnyčios tuštesnės. Tikinčiųjų elgesys prieštarauja religinio gyvenimo normoms. Ir ne tik dėl to, kad tuštėja bažnyčios. Dažnas sako, kad meldžiasi namuose, nes Dievas yra visur. O kodėl tiek daug savižudžių, kodėl daugėja homoseksualistų, žmogžudysčių, vagysčių ir visokių kitokių blogybių, kurios niekaip nesiderina su 10 Dievo įsakymų. Tai ką apgaudinėjame? Save ar Dievą? Nuo to, kad 10 Dievo įsakymų iškabinome miesto gatvėse (taip padaryta Kaune), dvasingiau tikrai nepasidarė.
Arba šių dienų pavyzdys. Londone prie ambasados sukiojasi eilės lietuvaičių. Visi kaip vienas nelegaliai prieš kelerius metus išvažiavę pametė pasus, buvo užmiršę, kad yra lietuviai. Atidarius sieną, mūsų tautiečiai atmintį atgavo - vėl visi nori būti Nemuno šalies vaikais. O dar prieš kelis mėnesius skundėsi britų tarnyboms, kad Lietuvoje yra persekiojami dėl tikėjimo, dėl to, kad yra gėjai, sutikdavo net būti aršiais komunistais ir visais kitokiais būdais šmeižė Lietuvą. Pasikeitė konjunktūra ir vėl visi tapo iki šiol taip nekenčiamos šalies vaikais. Ir dar priekaištauja Lietuvai, kad ji jais nesirūpina, mat ponams prie ambasados per ilgos eilės. Tad apie kokį patriotizmą galima kalbėti?
Patriotais lietuviai tampa tik kokį kartą per metus - kai nugali krepšininkai. Kai tapome Europos čempionais, kai laimėjome olimpiadoje bronzą, tada nė vienam nebuvo gėda būti lietuviu. Tada šalies miestų gatves užlieja džiaugsmas. Bet ir džiaugtis nemokame. Ir po tokių pergalių, užuot mojavę vėliavėlėmis, daužėme parduotuvių virtinas ir siaubėme viską aplink. Elgėmės kaip urvinės kultūros žmonės.
Dabar perskaičiau, ką parašiau, ir supratau, kad ir pats esu tikras lietuvis ir niurgzlys. O apsidairęs pamačiau, kad ir aplink visi - tokie patys. Redaktorius nuolat verkia, kad mažėja tiražas ir neįdomūs rašiniai, redaktorei vis trūksta medžiagų, kolegė Roma nepatenkinta televizijos laidomis, Virginija mano, kad per daug sveria, Juozas visur įžvelgia kyšininkavimą ir protekcionizmą. Ir tik viena Joana, turinti švediško kraujo, patenkinta gyvenimu. Tas kraujas čia visai ne dėl juokų. Rimti mokslininkai nustatė, kas polinkis jaustis laimingam užkoduotas genuose. Tad jei lietuvio genuose to nėra, tegu nors šampanu lytų ir visi važinėtumėmės "jaguarais", o atlyginimai netilptų į pinigines, laimės kūdikiais vis tiek netaptume.
