Sigitas STASAITIS
Kaip puiku, kad Lietuvoje dar yra mylinčių savo darbą žmonių, padarančių daugiau nei parašyta tarnybinėse instrukcijose. Telšių miškų urėdijos darbuotojai Eigirdžių girininkijoje sukūrė tikrą rezervatą laukiniams žvėrims. Trijuose didžiuliuose tvoromis aptvertuose plotuose vaikštinėja šernai, danieliai, stirnos ir net vilkai. Apie Telšių urėdijos rezervatą po Lietuvą pasklido kalbos, vis daugiau žmonių atvažiuoja pasigrožėti čia laikomais žvėrimis. Eigirdžių eigulys Petras Dabrišius "Akistatos" korespondentui sudarė sąlygas nufotografuoti ir visiems skaitytojams parodyti tikrą vilkų puotą. Jis taip pat išdavė liūdną paslaptį, kas nutinka miške nušovus paskutinį vilką.
Eigulys P. Dabrišius žino, kad visi atvykėliai pirmiausiai domisi vilkais, todėl mane pasitikęs daug neklausinėjo, iškart nuvedė į vilkų aptvarą. Tai didžiulis kelių hektarų miškingas plotas, aptvertas aukšta ir stipria vielos tinklo tvora. Aptvare už vartų baigiama sukalti aukšta medinė pakyla - vasarą smalsuoliams bus nuo kur stebėti vilkus.
Nuo pakylos gerai matyti medžiais bei krūmais apaugusi laukymė. Ir jokio vilko. Eiguliui nuėjus susizgribau, jog nepaklausiau, ar nepavojinga nulipti ant žemės - šlapimo pūslė ėmė prašytis "prie medžio". Jau ruošiausi leistis kopėčiomis, kai netikėtai pastebėjau maždaug už šimto metrų iš už išvartos mane akylai stebint porą akių - vilkų žvalgas tyrė, kas toks juos aplankė. Pamačius vilką noras šlapintis, tiksliau - stotis ant žemės, akimirksniu dingo. Galvą užvaldo dvejonė - gal pakyla ne tam, kad žiūrovai geriau matytų, o kad vilkai nepersiėstų?
Kurį laiką mane stebėjęs vilkas dingsta krūmuose. Jis, matyt, savo gaujai davė ženklą, jog ramybę trikdo viso labo nepavojingas įprastas lankytojas. Netrukus mane vienas po kito apžiūrėjo ir kiti aptvaro vilkai. Suskaičiavau jų penkis. Įsitikinę, jog pavojaus nekeliu, pilkieji ėmė tursenti savo takais, tačiau laikydamiesi atokiau nuo pakylos. Pastebėjau, jog vienas iš penketuko negrynakraujis - vilko ir šuns mišrūnas. Vėliau P. Dabrišius patvirtino, jog vienas medžiotojas iš Mažeikių nusipirko šį mišrūną, tačiau laikyti negalėjo, tad padovanojo Telšių urėdijai. Kodėl negalėjo? Sukergus vilką su šunimi gimsta toli gražu ne mums pažįstamas vilkšunis. Tokį hibridą labiau tiktų vadinti šunvilkiu. Mišrūnas neloja, naktimis staugia vilku, nesiduoda dresuojamas, nepripranta rišamas, bėga nuo žmonių. Kartais šunvilkis būna toks panašus į vilką, jog jį nušovę medžiotojai nesusigaudo pakloję ne vilką! Sovietmečiu, kai už nušautą vilką mokėdavo premijas, Rygoje iš kaukolės bei kailio neretai nustatydavo, jog trofėjus - ne vilkas ir premija nepriklauso.
Taip medžioklio padovanotas šunvilkis, vardu Vilkis, atsidūrė Eigirdžių vilkų aptvare. Likę keturi grynakraujai vilkai - girininkijai padovanotos vilkės Kleopatros palikuonys. Kleopatrą dar visai mažytę vienas medžiotojas rado Kėdainių rajono miške pakliuvusią į kilpą. Parsinešė, norėjo kergti su medžioklinėmis laikomis, tačiau vėliau sumanymo atsisakė. Kleopatra Eigirdžiuose subrendo, užpernai ėmė rujoti. Girininkai vilkę nuvežė pas patiną į Kauno zoologijos sodą. Veikiai vilkė atsivedė keturis grynakraujus vilkiukus, kurie šiandien ir laksto aptvare kartu su mišrūnu Vilkiu.
Temstant P. Dabrišius rogėmis į aptvarą atitempė kubilą skerdienos. Tądien vilkams pasisekė - kaime nugaišo karvė. Įamžinti vilkų puotą iš Vilniaus atvažiavo ir operatorius Vytautas Jankevičius, garsus laukinės gamtos filmuotojas. Juokdamiesi operatorius su eiguliu mane nuramino, jog vilkai aptvare žmonių ne tik neužpuls, bet net ir mėsos nelies, kol matys arti žmones. Taigi su V. Jankevičium kariamės kopėčiomis ant pakylos.
Tik tuomet vilkai priėjo prie skerdienos, ją ilgai uostė, bet ėsti nedrįso. Per sotūs? Namie esu laikęs daug šunų, tad matau pažįstamus ženklus. Pasišiaušusi ketera rodo, kad vilkai susijaudinę, tačiau iš pabruktų uodegų matyti, jog paklūsta savo vedliui - tai jis ės pirmasis. Palengva - o kur jam skubėti - atbindzena gaujos vadeiva. Pasirodo, jog tai mišrūnas Vilkis! Vėliau P. Dabrišius paaiškino, kodėl. Vilkis gaujoje vyriausias ir kol kas stipriausias. Kai kiti vilkai subręs, tikrai kuris nors jų nurungs Vilkį ir užims jo vietą.
Apuostęs jautieną Vilkis virš jos trumpam kilsteli koją. Vilkai, kaip ir šunys, šlapimu žymi savo teritoriją. Šlapimo kvapas - ženklas svetimiems nelįsti, o saviems priminimas - kas bandoje vedlys. Simboliškai nusišlapinęs prie mėsos Vilkis vienas pats puotauja, kiti vilkai pagarbiai atsitraukę laukia savo eilės. Labiausiai išalkęs vilkas prisiartinęs bando bent pauostyti. Vilkis netoleruoja tokio akiplėšiškumo - piktai urgzdamas nuveja taisyklių laužytoją šalin.
Vėliau P. Dabrišius papasakojo, jog vilkai labai naudingi žvėrys - tikri miško sanitarai.
- Vilkai suėda kritusius, paliegusius žvėris, sudrasko lapes bei palaidus šunis. Laukiniai mūsų girios vilkai miške sudraskė aštuonis mano šunis! Vilkai niekada nesumedžios daugiau nei jiems reikia maistui, jie nesivaiko sveikų žvėrių, - eigulys gerai išmano apie vilkų būdą. - Jei vilkų prisiveisia per daug ir jie ima daryti žalą, reikia medžioti, tačiau dabar retame Lietuvos rajone yra daugiau nei po kelis pilkius, o kai kur jie visai išnykę. Medžiotojai dažniausiai nušauna jaunus kvailus vilkiukus, tad vilkų populiacija Lietuvoje gali išnykti. Nustatyta, jog jei miške lieka vieniša vilkė ir rujodama miške nesusiranda poros, tai pamiškėje gali susirasti šunį! Taip gimsta labai į vilkus panašūs mišrūnai, kurie mažiau bijo žmonių, yra gerokai įžūlesni, ėdresni ir, svarbiausia, vislesni. Pavyzdžiui, tikra vilkė rujoja sulaukusi dvejų metų amžiaus ir paprastai atsiveda 4-5 vilkiukus. O šunvilkių kalės ima veistis nesulaukusios nė metų ir atsiveda iki 15 šunvilkiukų.
Pasak P. Dabrišiaus, žmonių gyvulius kur kas dažniau skerdžia ne vilkai, o būtent mišrūnai. Dar blogiau, kai miške nebelieka nė vieno vilko ir net mišrūno. Gamta nemėgsta tuštumos, tad vilkų vietą neretai užima sulaukėję šunys. Tie medžioja gaujomis, į kitus miškus išsilaksto jų užvaikyti elniai, stirnos. Pritrūkę maisto šunys nebijo užsukti į sodybų sąvartynus, o naikinami kartais bėga slėptis į sodybų daržines! Eigulys pridūrė, jog savo vilkų nebegalės paleisti iš aptvaro, nes jie, pernelyg pripratę matyti žmones, taptų lengvu medžiotojų grobiu arba imtų pjauti sodybose šunis bei gyvulius.
Paėmęs pusmaišį grūdų eigulys užsuko ir į kitą - šernų - aptvarą. Šernus irgi suvežė žmonės. Tytuvėnuose urėdas rado tarp rąstų įstrigusį leisgyvį mažutį šerniuką ir atvežęs padovanojo. Šeriuotasis buvo sprindžio dydžio, kas kelios valandos prašė pieno, tad žindyti šerniuką buvo patikėta... ožkai. Netrukus užaugo labai graži šernė Jadzė. Kiti šernai dėl "pamotės" ožkos bei itin meilios draugystės su žmonėmis Jadzę ignoruoja. Tiesa, į "vyrišką" kompaniją kuiliai šernai Jadzę priėmė jai ėmus rujoti. Urėdijoje gyvena ir žmonių atvežtų stirniukų, o danielių aptvaras liko nuo senų laikų, kai Telšių miškų urėdija ketino juos veisti komercinėms medžioklėms. Iš komercijos išėjo šnipštas, o elniai liko.
Prie žvėrių aptvarų namelio kieme kartu su šunimis gyvena dar viena vilkė, vardu Spyglė. Vilkai labai retai prijunksta prie žmogaus, o Spyglė taip prisirišusi prie P. Dabrišiaus, jog ėda iš jo rankų, nebėga iš kiemo.
- Lietuvoje oficialiai yra 30 000 medžiotojų, - baigdamas pridūrė P. Dabrišius. - Kai kurie turtingi miestiečiai prisipirko moderniausių ginklų, optinių taikiklių, naktinio matymo žiūronų. Ne tik vilkus - visus žvėris būtų galima iššaudyti per labai trumpą laiką. Tačiau iššaudyti lengviau nei užveisti...
S. Stasaičio nuotr.
