Irena ZUBRICKIENĖ
- Ir antrą kartą mielai važiuotume tarnauti į Kosovą, nes tai, ką per pusę metų matėme ir patyrėme, - neįkainojami gyvenimo įspūdžiai, - sakė neseniai iš neramaus Balkanų regiono sugrįžę Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) kariai Povilas Dubickas (23 m.) ir Dainius Jankauskas (34 m.). - Formuoti teigiamą Lietuvos įvaizdį užsieniečiams - jėga!
Povilas Dubickas ir Dainius Jankauskas yra Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Dainavos apygardos 1-osios rinktinės, labiausiai patyrusio 17-ojo būrio kariai savanoriai.
Reikia noro ir sveikatos
Marijampolietis Povilas ir "Gegužio žiedais" garsiuose Jungėnuose (Kalvarijos sav.) gyvenantis Dainius savo tarnybos stažą KASP skaičiuoja nuo 2003 metų. Jiems dalyvavimas KASP veikloje - tai gyvenimo būdas, savotiškos ilgalaikės studijos vyriškumo mokykloje. Nuolatiniai išbandymai, ekstremalios situacijos, adrenalinas - kasdienybės "variklis". Galimybė pusę metų dalyvauti taikos rėmimo misijoje Kosove dabar abiem savanoriams kariams yra jau įgyvendinta svajonė.
Pareiškę norą dalyvauti taikos palaikymo misijoje, jaunesnysis seržantas Dainius ir grandinis Povilas, kaip ir visas būrys savanorių, tam ruošėsi pusę metų - mokymai, kursai, treniruotės. Buvo ir nemenka norinčiųjų konkurencija. Vyrai iš anksto žinojo, kad sėkmės atveju vyks į Kosovą, o ne į Afganistaną ar Iraką, kur taikos palaikymo misijose taip pat nuolat būna Lietuvos karių. Atrenkant, lėmė jų sveikata, fizinis pasirengimas, o anglų kalbos žinios buvo privalumas. Dainiui ir Povilui pasisekė - kartu su dar dviem Marijampolės kuopos kariais jie pernykštį rudenį išvyko į Kosovą 30-ties Lietuvos karių būryje.
NATO vadovaujamoje tarptautinėje taikos palaikymo misijoje Kosove (buvusios Jugoslavijos teritorijoje), Lenkijos ir Ukrainos batalione, Lietuvos kariai dalyvauja nuo 1999 metų. Būrys, su kuriuo išvyko minėti marijampoliečiai, buvo jau septynioliktasis lietuvių karių "desantas" Kosove. Nors Lietuvoje girdėti nuomonių, kad neramiame Balkanų krašte mūsiškiai rizikuoja net savo gyvybe, per visus tuos metus buvo tik vienas tragiškas atvejis, nusinešęs lietuvio kario gyvybę per nelaimingą atsitikimą, nesusijusį su susipriešinusių vietos gyventojų kovomis.
- Kai namuose pasakiau apie savo svajonę dalyvauti misijoje, man buvo kategoriškai pasakyta nurimti, nes niekur neišleis, bet paskui pamažu pripratinau prie šios minties, išsamiau papasakojau, ką pats žinojau, ir pasiekiau savo, - šypsodamasis neslėpė Povilas.
Be ginklo - tik miegoti
Lietuvių karių būrys Kosove gyveno amerikiečių bazėje "Camp Bondsteel". Tai visas kareivinių miestelis, dydžiu prilygstantis, pavyzdžiui, Kalvarijos miestui. Kartu su lietuviais čia tarnavo amerikiečiai, lenkai ir ukrainiečiai. Visi tarpusavyje bendravo lenkų arba anglų kalbomis. Pagrindinė karių tarnybos užduotis buvo patruliuoti ir budėti Makedonijos - Kosovo pasienio kontrolės poste. Teko ir konvojuoti (lydėti), kai misijos karius buvo atvykusi aplankyti Lietuvos krašto apsaugos ministro Juozo Oleko vadovaujama pareigūnų delegacija. Apsaugininkų funkcijas kariai atlikdavo ir kitais atvejais: kai amerikiečiai kariai masiškai skiepijo vietos gyventojų gyvulius, kai reikėdavo karių pagalbos policininkams darant kratas gyventojų valdose ir panašiai.
- Visa pusmečio tarnyba, kiekviena jos minutė, praėjo su ginklu rankoje, tačiau pašaudyti teko tiktai šaudykloje per pratybas, - juokėsi Dainius. - Ginklą pasidėdavome tik eidami miegoti arba būdami sporto salėje. Nors Lietuvoje mūsų artimieji baiminosi, jog išvykstame į neramų kraštą, tikrų šūvių teko girdėti tik per kaimo vestuves, nes tokiomis progomis ten šaudo visi, kas kuo turi, - tokie papročiai.
Lietuvos kariai džiaugėsi geromis gyvenimo ir buities sąlygomis kareivinėse. Vyrai, sugrįžę į Lietuvą, juokavo, kad jiems per pusmetį net neteko užmiršti, kaip atrodo gražios merginos, nes kartu tarnavo ir šios lyties atstovių. Nors tarnyba užimdavo kone visą paros laiką, kariai surasdavo ir laisvalaikio - dažniausiai sportuodavo, kilnodavo štangą. Norintieji galėdavo mokytis įvairių šokių - to mokydavo amerikiečiai. Laisvalaikis dažniausiai prabėgdavo pačios bazės teritorijoje, nors būdavo galima ir išvykti kaip turistams pasižvalgyti po Graikiją, Makedoniją.
Kosove žino apie cepelinus ir alų
Kaip žinia, vasario mėnesį buvo paskelbta Kosovo nepriklausomybė nuo Serbijos. Metų metus dėl to vyko nuožmi vietinių albanų ir serbų kova. Kovotojai ramiai pagyvendavo kelerius metus ir vėl sukildavo. Kraujas, lavonai, masinės kapavietės, kenčiančių pabėgėlių stovyklos, mažamečiai našlaičiai - tokia atmosfera anksčiau būdavo Kosove.
Ruošiantis nepriklausomybės paskelbimui, tikėtasi panašių nuotaikų, tad taikos palaikymo kariai buvo ruošiami galimoms riaušėms ir pavojams. Tačiau politinio akto paskelbimas praėjo gana ramiai - kariams įsikišti nereikėjo, jiems teko tik stebėti situaciją iš šalies.
Malšinti riaušes ruošęsi Dainius ir Povilas tvirtino parsivežę priešingus įspūdžius apie Kosovo gyventojus - jie esą taikūs, draugiški ir tolerantiški. Bent jau bendraudami su Lietuvos kariais. Patruliuodami savanoriai pasikalbėdavo su jais angliškai. Iš anksto žinojo, kad rusų kalbos žodžių geriau netarti, nes ši kalba labai panaši į serbų kalbą, tad albanai, ją išgirdę, tampa nebylūs, įtarūs ir pikti. Į artimas draugystes su vietos gyventojais kariai nesileisdavo - juk tarnyba ribotų tokį norą, tačiau vaikus mielai vaišindavo sultimis, dovanodavo sąsiuvinių ir rašiklių, o už tai sulaukdavo net lietuviško "ačiū", susitinkant - "labas rytas", praeinant ar pravažiuojant - bičiuliško rankos mostelėjimo.
- Kosovo gyventojai karius iš Lietuvos, vos tik apie tai sužinoję, sveikindavosi kaip neva dideli mūsų šalies žinovai - tuoj pagarbiai kartodavo: "Krepšinis!", "Žydrūnas Ilgauskas!", o Makedonijoje Lietuvos simbolis - Sabonis, - pasakojo Povilas. - Anksčiau čia tarnavę mūsų savanoriai arba Lietuvos policininkai yra išmokę Kosovo gyventojus ir daugiau lietuviškų žodžių, pavyzdžiui, "cepelinai", "mergos" ir "alus". Būdavo, pasako ir kvatojasi...
Beje, kariai tolimoje šalyje ir patys nenutolo nuo cepelinų: per Vasario 16-osios šventę bazėje patys per 3 valandas prigamino jų 250 vienetų - ir patys prisikirto, ir kolegas užsieniečius pavaišino. Šiaip visi kariai bazėje mito amerikietišku maistu, kuris jiems nusibodo ir iki šiol prisimenamas kaip "sintetinis". Toli nuo namų gyvendami lietuviai labiausiai pasiilgdavo lietuviškų rūkytų lašinių, kuriais kartais taupiai pasivaišindavo, nes jų turėdavo šaldytuvų kamerose - parsiveždavo tie, kurie važiuodavo trumpučių atostogų į gimtinę.
Girtuoklių - nė vieno
Paklausti, kas labiausiai viliojo tarnybai tolimame Kosove, abu savanoriai vardijo savo tikslus: Dainiui labai rūpėjo iki tol tik per televiziją matyti įspūdingos gamtos vaizdai, galimybė pažinti užsienio šalį kaip turistui, o Povilas sakė, kad misija buvo jo iššūkis sau ir galimybių patikrinimas, savęs išbandymas. Vyrai neslėpė: viliojo ir geras uždarbis, kariams mokamas ne už poilsį užsienio valstybėje, o už varginantį, įtemptą kasdienį darbą.
- Šioje misijoje aš ištobulėjau ir profesine prasme, - sakė tarnyboje vairuotoju dirbęs Dainius. - Lenkišku visureigiu vežiojau karius. Ar įsivaizduojate, ką reiškia vairuoti siaurais kalnų keliais, kai iš vieno šono - kalno kraštas, iš kito - praraja. Iš pradžių buvo net ir pačiam baugu, o mano keleiviai kalnų kelyje staiga baigdavo kalbas ir sėdėdavo nuščiuvę, ausyse visiems tik spengdavo nuo oro slėgio. Pamažu visi pripratome. Tada jau ir gamtos grožį pamatėme - nuostabūs vaizdai: pavyzdžiui, važiuoji keliu, o apačioje - debesys!
Dainius pastebėjo, kad Kosove pavojai vairuotojų tyko ne vien kalnų keliuose: vietos gyventojai važinėja nepaisydami jokių taisyklių, jeigu rodo posūkį į dešinę, tai būtinai pasuks į kairę - nėra vairavimo kultūros.
Kariai pastebėjo ir dar vieną didžiulį skirtumą tarp Lietuvos ir Kosovo - ten niekada nematė girtų žmonių gatvėse (o bazėje - griežtas "sausas įstatymas"). Vakarais visi vietos gyventojai skuba į namus, moterys išvis mažai išeidinėja, nes jų pareiga - tik vaikai ir šeimos namai. Dauguma vyrų naktis leidžia kavinėse ir bariukuose, bet jų rankose - ne alkoholio sklidini stikliukai, o... šaškės, stumdomos ant šaškių lentų. Tokius įpročius, anot karių, suformavęs "jau sueuropėjęs musulmoniškasis tikėjimas".
Kosovas dar nėra turistus viliojantis kraštas, nes gyvenvietėse - nemažai liūdesio: likusių griuvėsių, nesutvarkytų gaisraviečių, galbūt ir nesprogusių minų, apleistų bešeimininkių namų, iš kurių kažkada pabėgę ir nebesugrįžę serbai. Karius graudino ir skurdžiai gyvenantys vietos vaikai bei paaugliai, kurių ne vienas - našlaitis. Kalbama, kad ramios ir šiltos vaikystės neturėję mažieji kosoviečiai iki šiol savo piešiniuose piešia karą ir kruvinas skerdynes, nes tokių vaizdų liudininkai jie buvo, o didžiausia jų pramoga - pažaisti futbolą prie mokyklos. Vis dėlto pamažu atsiranda daugiau džiugesio, malonumų, smagių mados spalvų - esą jaunuolės jau ir Kosove vaikšto apnuogintomis bambomis, nes jų mamos jau senokai nusimetusios "uždangas" nuo veidų.
- Kas tik turi noro ir galimybių, lai važiuoja į Kosovą naujos patirties ir neišblėstančių įspūdžių, - tarsi agitavo Povilas. - Tas pusmetis praėjo labai greitai, su namiškiais bendraudavome ir telefonu, ir internetu, grįžome gyvi ir sveiki. Be to, labai smagu žinoti, kad mūsų patirtis ten ir reikalinga, ir vertinama. Tegul toli už Lietuvos ribų žmonės žino, kad Lietuva - ne vien nusikaltėlių ir savižudžių kraštas.
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Savanoriai Dainius Jankauskas (kairėje) ir Povilas Dubickas Kosove tarnavo pusę metų
Nuotraukos iš asmeninio albumo:
- Karius žavėjo kalnuotas Kosovo kraštovaizdis
- Povilas - tarnybos poste
- Kariai daugiškai skuto bulves ir per 3 valandas prigamino 250 cepelinų
- Prie cepelinų lėkštės - su Lietuvos dvelksmu
