Mantas LIDEIKIS
Sniegas "paima" nelaisvėn
Klampų, drėgną ir šiltą rudenį bei didelę dalį tokios pat žiemos pakeitė speiguotas ir snieguotas žiemiškas oras. Buvusius sunkiai pravažiuojamais dėl purvo kelius, dabar tokiais pat ketina paversti ir sniegas. Kruopščiau prižiūrimi ir valomi tik stambesnieji keliai, tuo tarpu daugelis kelelių, nusidriekusių tarp kaimų ir mažų miestelių, kaip sako patys gyventojai, palikti jų pačių ir Dievo valiai. Ne vieną gyvenvietę ar kaimą jungia tik vadinamieji rajoninės reikšmės keliukai, kitų vadinami kur kas paprasčiau - šunkeliais. Jais pravažiuoti įmanoma tik sausą vasarą arba pašalus, bet su sąlyga, kad nebus sniego. Tuo tarpu kitu metu žmonėms belieka arba užsidarius sėdėti namuose arba mėginti išbristi pėsčiomis, mat kojos, pasirodo, ne taip klimpsta, kaip automobilių ratai. Panašiomis sąlygomis gyvena ir Anykščių rajono Šovenių kaimo gyventojai. Šis kelių trobų kaimas įsikūręs abipus siauro, kaip pavadintume, rajoninės reikšmės keliuko. Stambesnės gyvenvietės - Kavarskas maždaug už dešimties, ir Traupis už gerų trijų keturių kilometrų. Kaimo gyventojai neslėpdami sako, jog geriau papusčius beveik garantuojama, kad teks sėdėti namuose, nes pasiekti stambesnes gyvenvietes tampa gana keblu. Anot sutiktųjų šoveniškių, seniūnija kelia valo tik tuomet, kai prisninga labai daug, bet ir tuomet reikia prašyti. Laimė, jog čia gyvena gerą techniką turintis ūkininkas, kuris ištikus tokiai bėdai, prie jos kabina prietaisus ir stumia pusnis į šalikelę.
Dirigentai, automatais ginkluoti
Tuo tarpu to paties rajono Demeikių kaime gyvenantys pensininkai Rutkauskai tokios bėdos neturi, mat jų ūkis šalia judraus, į Anykščius bėgančio plento. Visas rūpestis jiems tik kai reikia savo gerokai sniegu užversta kiemą nusikasti, mat jėgos jau toli gražu ne jaunatviškos, o sniegas, ypač padrėkęs, sunkus pasidaro. Visą amžių čia nugyvenę žmonės paliko vieni du, kai vaikai - sūnus ir dvi dukros ėmėsi kurti savo gyvenimą ir išvyko į kitus miestus.
76-uosius einantis Bronius Rutkauskas, pasak jo paties, gyvenime daug visko išbandęs. Matęs ir pokario partizanų kovas su "stribais", pabuvojęs Vorkutoje, lietuvių tremties vietose. Tiesa, ne kaip tremtinys, o kaip laisvai samdomas darbininkas, savo kailiu panoręs išmėginti Vorkutos šachtų gylį ir ten užsidirbti. Tačiau darbas nepatiko, nes labai pavojingas buvo, vis užgriūdavo šachtininkus šachtose. Todėl netrukus vyras grįžo į gimtinę, kur turėdamas mūrininko specialybę neblogai dirbo ir uždirbo. Kadaise medinį namuką, kuriame ir dabar gyvena, savo rankomis Bronius apmūrijo. Vyriškis sako savo jo vaikystės metais čia "balaganą" buvus, tai yra, žemvaldžio ir dvarininko Riaubos samdinius gyvenus. Po karo namelis atiteko viena iš samdinių - Rutkauskų šeimai.
Pora metų vyresnę žmoną Raisą, su kuria jau tiek metų drauge, kad nesuskaičiuoja, Bronius Briansko srityje rado ir į Lietuvą pargabeno. Galima sakyti, laimingą gyvenimą žmogus nugyveno. Baisiausi įvykiai kuriuos atmena - iš pokario laikų, kai lietuvių partizanai, kitaip vadinami žaliukais ar miškiniais šiose apylinkėse šmirinėjo.
Su kuo jie kariavo Bronius sako nežinąs, bet kad paprastiems kaimo žmonėms nuo jų kentėti teko, tai tiesa gryniausia. Pasak vyriškio kartą jaunimo šokiuose netikėtai pasirodė tuzinas ginklais apsikarsčiusių miško šaunuolių. Atkišę šautuvus, vieną su kulkosvaidžiu lauke sargybą eiti palikę, visiems troboje buvusiems jaunuoliams ir merginoms nusirengti liepė. Bronius sako pamanęs tada, kad jau galas, išpyškins visus nė nepasakę, už ką. Laimė, taip nenutiko.Tik liepė merginoms ir vaikinams rūbelius nusimesti ir plikiems vieniems su kitais polką trypti. Kas turėjo po viršutiniais apatinius rūbus, tiems gal ir geriau gavosi, o kiti, kurie visiškai nieko pasivilkę nebuvo, gavo smagiai trypti tokiais apdarais, kokiais motina pagimdė. Po tų šokių atvedė pirkios šeimininką ir paguldė ant stalo, numovė kelnes ir kiekvienam šokėjui iš eilės liepė eiti ir bučiuoti pliką pasturgalį. Juoko žaliukams, žinoma buvo. Tokios štai tų laikų "diskotekos". Nepasiėjo jos ir be kraujo. Kartą į šokius išdrįso ateiti uniformuotas jaunas tarybinės armijos kareivėlis, berniokas čia iš kažkurio kaimo. Manė pasirodysiąs šaunus, gal kokią mergiukę lengviau suvilios ant šienelio prigulti. Tik kur buvę kur nebuvę ir vėl miškiniai atgužėjo. Ištraukė kareiviuką iš jaunimo tarpo pasivedė už kampo ir nudėjo - už laisvą Lietuvą, taip sakant.
Ieškojo ir paties Broniaus. Tėvui pasakė, kad į mišką išsivesti nori, partizanu, gimtos šalelės gynėju padaryti. Dabar gal ir pašlovintas būtų, bet anuomet tokios garbės Bronius išsižadėjo. Žinoma, garsiai žaliukams į akis taip nesakė, tiesiog laimingai tą dieną namuose nebuvo. Kažin kuo būtų viskas pasibaigę, galbūt Vorkutoje ne savo valia ir gerokai anksčiau atsidūręs būtų. Tačiau lemtis buvo kitokia, leido Broniui su žmona sulaukti garbaus amžiaus be didesnių sukrėtimų.
