Drąsūs Seimo pirmininko posto netekusio A. Paulausko pasisakymai Lietuvos politikai suteikė naują kokybę. Pagaliau viešai įvardyta tai, ką visi nujautėme, apie ką kalbėdavome puse lūpų. V. Uspaskichas ir R. Paksas nėra savarankiški politikai. Tai - žaisleliai užsienio specialiųjų tarnybų rankose.
Iš tiesų, kas išskiria šiuos politikus iš kitų Lietuvos politikų tarpo? Svarbiausia - jie nėra prognozuojami. Be kita ko, tai lemia ir tamsios dėmės jų biografijose. Daugelio jų poelgių ir veiksmų motyvai mums nežinomi, įtartini arba tiesiog neatitinka mūsų šalies interesų. Tiesą sakant, vien tai jau yra didelė mūsų politikos bėda. Mes galime teigiamai ar neigiamai vertinti V. Landsbergį, A. Brazauską, A. Kubilių, P. Auštrevičių, tą patį A. Paulauską, tačiau šiuos politikus mes pažįstame, žinome jų veiksmų stilių, motyvus, logiką. Sąmoningam rinkėjui tai - esminis dalykas. Tuo tarpu tiesmukiškas V. Uspaskicho ir R. Pakso populizmas slepia didžiules grėsmes. Būtent jis sukuria palankią dirvą panaudoti šiuos politikus kaip įrankius.
Antrasis A. Paulausko pastebėjimas taip pat taiklus ir, reikia manyti, pranašiškas. Šios dvi politinės jėgos, Darbo partija ir liberalai demokratai, šiuo metu, žvelgiant paviršutiniškai, įnirtingai oponuoja viena kitai, tačiau genetinis bendrumas anksčiau ar vėliau duos savo vaisius ir susaistys šias politines jėgas oficialios santuokos ryšiais. Net ir dokumentuotų požymių esama - liberalai demokratai, demonstruodami nesutaikomą priešpriešą dabartinei vyriausybei, jau trečią ar ketvirtą kartą siūlosi suremti pečius su taip aršiai jų kritikuojamais politikais ir dalyvauti kažkokioje mistinėje "politinės santarvės" vyriausybėje. V. Uspaskichas nemano paisyti kokio nors Bobelio įgeidžių, net dabartinei koalicijai netenkant nominalios daugumos, nes žino, kad dešimt liberalų demokratų visada pasiruošę valgyti iš rankos.
Žinoma, negali nepastebėti, kad A. Paulauską vedžioja įžeistos ambicijos. Jis gavo gerą niuksą - už jo kaip Seimo pirmininko atstatydinimą balsavo net 94 Seimo nariai. Paaiškėjo, kad dviem socialliberalų ministrams brangesnė mistinė "pensininkų partija" ar diplomatinė tarnyba, nei A. Paulausko vadovaujamos partijos principai. Jo partija 2004 m. į Seimą pateko tik sėkmingo sandorio su socialdemokratais dėka, o pats A. Paulauskas prapylė savo vienmandatinėje apygardoje.
A. Paulauskas turi savų rėmėjų, štai ir žinomas filosofas A. Šliogeris laiko jį vienu iš dviejų tikrųjų Lietuvos valstybininkų. Tačiau dabar ir paties A. Paulausko, ir tuo labiau jo partijos ateitis skendi ūkanose. Štai tam ir reikia sukurti mitą: aš, toks svarbus asmuo, iš posto buvau nušalintas plataus tarptautinio sąmokslo, specialiųjų tarnybų koordinuoto keliose valstybėse. Suprask, čia dalyvavo V. Uspaskichas, R. Paksas, rusų deputatai Strasbūre ir, atrodo - mat operacija buvo koordinuota kelių minučių tikslumu - net ir interpeliaciją parengęs konservatorius A. Kubilius. Lyg už šiaudo griebiamasi "vaivorykštės koalicijos" idėjos, nors kiekvienam vaikui aišku, kad ji - nereali.
Vis dėlto galutinai atsikratęs "amžino" savo palydovo V. Uspaskicho, pasirinkęs atvirą bekompromisę kovą, o ne veidmainiškus žaidimus, A. Paulauskas nusipelno pagarbos.V. Uspaskichas A. Paulauską iškart pakrikštijo "antruoju Landsbergiu". Išties, antrasis V. Landsbergis mums labai pravers.
