Nuo šiol gamtoje bus tvarka. Iš tikrųjų kas ir kada sugalvojo, kad metų laikai turi dėliotis ne pagal mėnesių numerius. Ką turiu galvoje? Na kodėl šitiek metų iki šiol mes vis manėme, kad pavasaris yra kovas, balandis, gegužė; vasara – birželis, liepa, rugpjūtis; ruduo – rugsėjis, spalis, lapkritis; žiema – gruodis, sausis, vasaris?
Jau kelerius pastaruosius metus viskas keičiasi į gerąją pusę. Apie Naujuosius metus vis dar galima rasti voveraičių ir žydi našlaitės, kovo mėnesį – pusnys vis dar iki juosmens, rugsėjo mėnesį – šviečia saulė, šviečia ji dar ir spalį. Šiaip jau „bobų vasara“ būdavo spalį. Spėju, kad lapkričio antras dešimtadienis šiemet bus šiltas ir saulėtas. Ir ką visa tai reiškia? Visa tai reiškia, kad pagaliau gamta persitvarkė pagal visiškai dirbtinai sugalvotą metų laikų tvarką ir mėnesių numeraciją. Tai yra kažkada metų pradžią švęsdavome ir mėnesių eilę skaičiuodavom pagal tai, kaip gamta gyveno. O dabar kažkas pasikeitė – ir gamta jau gyvena nebe taip, kaip mūsų senolių laikais. Dabar ji bando prisitaikyti prie mūsų technologinių revoliucijų, prie informacijos vadybos ir kitokių kalendorių. Todėl nuo šiol viskas bus skaičiuojama kitaip, tai yra pagal numerius. Pirmas, antras, trečias mėnuo (tegul kol kas jie ir vadinasi sausis, kovas ir vasaris) – žiema. Ketvirtas, penktas, šeštas – pavasaris (tuoj pamiršime, kad tai turėjo būti balandis, gegužė ir birželis). Septintas, aštuntas ir devintas (ligi šiol buvo liepa, rugpjūtis ir rugsėjis) – tai bus vasara. Na, o rudeniui, kaip mes visi turbūt ir tikėjomės, tenka dešimtasis, vienuoliktasis ir dvyliktasis mėnuo, kai kuriuose retrogradų sluoksniuose iki šiol žinomi kaip spalis, lapkritis ir gruodis.
Va dabar bus viskas aišku. Ir jeigu netikite manimi, stebėkite gamtą ilgiau negu nuo penktadienio iki sekmadienio vakaro.
Taip bus patogiau. Bet įdomiau čia kas kita. Kažkada viename iš piloto Pirkso skrydžių Stanislavas Lemas svarstė, kad pasaulis radosi ne šiaip iš sau kokios dalelytės, bet iš pirminės informacijos baito (tai maždaug atitiktų koncepciją su kodiniu pavadinimu „iš pradžių buvo žodis“). Metų laikų ir šiaip orų prisitaikymas prie mūsų sugalvotos schemos gali byloti apie tai, kad koncepcija nėra iš smiliaus išlaužta, o turi armuoto betono pagrindą. Iš to plauktų ir daugiau šalutinių išvadų – viena iš tokių galimų gali būti ir ta, kad vyskupas Berklis buvo teisus, taigi ir Platonas neklydo. Šiek tiek papildomos tvirtybės panašiems teiginiams suteikia, pavyzdžiui, paskutiniai radiniai, kad kai kurių elementariųjų dalelių elgesys yra veikiamas stebėtojų.
Jeigu jau mūsų sugalvotos darbinės dirbtinės ir grynai sutartinės schemos sugeba pakeisti klimato ypatumus, tai kaipgi smarkiai mūsų kolektyviniai dūsavimai, dejonės ir kikenimai veikia susitarimus, kuriuos kažkodėl vis dar vadiname kultūra. Jeigu visi vienu metu kažką pajuntame – ir labiau pajuntame, negu pagalvojame – ir tegul ne visi, o tik kokie keli šimtai tūkstančių, tai kažkas turi keistis. Tuo paprastai gyvos religijos, lygiai gerai šitaip įvyksta revoliucijos. Ir: gal ir Žemė iš pradžių buvo plokščia, o tik tuomet, kai pradėjome tikėti, kad ji apvali, ji vis dėlto pasidavė ir suapvalėjo, o vėžlys su drambliais kažkur nukūrė.
Nėra kol kas pakankamai objektyviai ir narsiai tyrinėta atvirkščia sąsaja. Jeigu tai, ką keli milijardai „aš“ galvoja ar jaučia, veikia gamtos reiškinius, gal yra ir taip, kad kai kurie gamtos reiškiniai veikia vieną kitą milijardą individų. Jeigu jau patikėjome, kad Saulės magnetinės audros veikia mano troškulį išgerti alaus, tai kiek čia beliko dar žengti vieną žingsnį ir sugalvoti, kad žvaigždės, kabojusios virš manęs mano gimimo sekundę, nulėmė mano pažintį su žmona.
