Šarūnas NARUŠEVIČIUS
Paprasti žmonės dažnai juokauja, kad šitos santvarkos valdžia sutrumpino grandinę ir patraukė ėdesį, bet leidžia loti iki valiai. Lietuvos žurnalistų sąjunga susirinko į savo suvažiavimą Vilniuje. Jo metu išaiškėjo, kad ir darbdaviai žurnalistus laiko kaip reikiant primynę koja, o ant visų lojantys plunksnos broliai kol kas išsikovoję tik teisę susibūrus į savo profsąjungą garsiai painkšti dėl sunkios padėties.
Žiniasklaida ne šiaip sau vadinama ketvirtąja valdžia. Nors pirmosios trys valdžios žurnalistus dažnai ignoruoja, tačiau, tarp mūsų šnekant, jų prisibijo. Antraip Vyriausybė Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS), kuri iš esmės yra žurnalistų profsąjunga, kasmet neremtų apvalia sumele, o ką tik įvykusio LŽS suvažiavimo nebūtų įleidusi į pačią Vilniaus širdį - Rotušės salę.
Sovietmečiu į paradą ar suvažiavimą valdžia žmones varydavo jėga arba viliodavo kokiomis nors gėrybėmis. Ne veltui sakoma, kad įpratimas - baisiau už prigimtį. Ir į LŽS suvažiavimą pribuvę keli šimtai deputatų registruodamiesi gavo po šratinuką, bloknotą ir net dėžutę saldainių "Paukščių pienas" su LŽS emblema. Visam šiam gerui susidėti dar buvo padovanota po nebrangią rankinę.
Vos prasidėjus posėdžiui vyko tai, nuo ko galima iš nuobodulio numirti bet kokiame suvažiavime - neįsimenančios atidarymo kalbos, pompastiški sveikinimai, tylos minutė, suvažiavimo pirmininko, raštvedžio, balsų skaičiuotojų rinkimai.
Kai atėjo laikas žurnalistų sąjungos pirmininkui Dainiui Radzevičiui rėžti kalbą, kas nuveikta po praėjusio suvažiavimo per 3 metus, išaiškėjo, kad žurnalistams vadovauja labai galvotas vadovas. Jis dar prieš suvažiavimą pasirūpino savo ataskaitą atspausdinti specialiame laikraštyje, apdairiai kartu su "Paukščių pienu" įteiktame kiekvienam delegatui. Malonu ir patogu: nori - klausykis "gyvos ataskaitos", nenori - apsalęs nuo "Paukščių pieno" pasnausk, paskui perskaitysi.
Po D. Radzevičiaus į tribūną kaip tarakonai pasipylė oratoriai. Be džiaugsmo tenka pripažinti, jog dalis žurnalistų - beviltiški mulkiai, todėl nieko nuostabaus, kad apie kai kurias publikacijas ar televizijos laidas žmonės sako - "neišgėręs nesuprasi". Nors buvo ir protingų kalbėtojų, tačiau juos stelbė entuziastai, siūlę nuveikti seniai nuveiktus ar neįmanomus darbus, kai ką kaltino nebūtomis nuodėmėmis. Ramiai besiklausiantiems ir nemiegantiems tapo neaišku - kas kalbėtojams visa tai draudė daryti prieš suvažiavimą? Pavyzdžiui, buvo pasiūlymas į pačių žurnalistų žinių laikraštį rašyti įdomiau, bet šnekutis taip ir nepaaiškino, ko jis pats ima ir neparašo įdomiau - jis juk pats profesionalas.
Salė atkuto ir sudūzgė lyg bičių avilys, kai Panevėžio delegatė Zina tiesiai šviesiai rėžė, jog Žurnalistų sąjungoje daugiau nei jaunų dirbančių žmonių yra pensininkų, kuriems profsąjunga - laisvalaikio pokalbių klubas. Štai tada ir prasidėjo. Kiekvienas pražilęs delegatas jautė pareigą užlipti ant scenos ir užtarti saviškius, veteranus. Nežinia, kiek tai būtų trukę, jei kažkas iš sumaniųjų nebūtų garsiai ištaręs magiškus žodžius: "Pietų pertrauka, vestibiulyje laukia karšti pietūs!"
Štai tuomet veteranai įrodė besą vikresni už jaunuosius kolegas - jie žaibu pirmieji užėmė geriausias vietas prie puodų ir krovėsi sau iš peties - paskutiniesiems ilgose eilėse iš karštimo liko tik padažas.
Pasisotinę žurnalistai kėlė aikštėn savo problemas. Išaiškėjo, kad šiandien žurnalistu gali dirbti tik nieko daugiau nesugebantis idealistas, nes beveik visose redakcijose mokamas minimalus atlyginimas, na, ir honoraras už rašinius ar laidas, kurio dydį vienašališkai nustato leidėjas. Tad žurnalisto socialinės garantijos (pensija, išmokos susirgus) - minimalios. Neįtikai savo viršininkui, neparašei, kaip jis liepė - honoraro gausi lygiai špygą. Žurnalistai prisipažino bandę su darbdaviais derėtis, kad mokėtų didesnes algas, o Rokiškio laikraštininkai net išdrįso prašyti juos, profsąjungos atstovus, kviesti į jų laikraščio savininkų valdybos posėdžius. Pastarieji tik nusijuokė. Nė vienas iš darbdavių minimalių algų niekam nepadidino, patys pavaldiniams siūlė kitokią išeitį - dingti iš LŽS.
LŽS valdybos nariai ramino kolegas - prieš darbdavį sukilusį ar užsakomus straipsnius atsisakantį rašyti kolegą gins LŽS advokatas, padėsiantis laimėti didesnę išeitinę kompensaciją prieš dingstant iš redakcijos ir, tikėtina, keičiant profesiją. Nes koks darbdavys laikys profsąjungietį, išdrįsusį darbdavį prispausti teisme? Viena paguoda, kad jau daug kur žurnalistų trūksta kaip statybininkų. Mat laikraščių ir žurnalų privisę kaip po rujos šunų - spauda į kioskus nebetelpa, o protingesni žurnalistai išsibėgioję į įstaigas dirbti atstovais spaudai, kur už "minimumą" nereikia triūsti per išeigines ir savaitgalius.
Tačiau beprasmiško plepėjimo viršūnė pasiekta ėmus svarstyti LŽS įstatus, kuriais, tiesą sakant, iki kito suvažiavimo vargu ar domėsis bent 10 žmonių. Negalintieji nešnekėti tribūnai vėl šokinėjo iš vietų, tikslindami kas antrą žodį. Pirmininkaujantysis veltui aiškino, jog vieną ar kitą įstatų frazę suformulavo juristai, jog tokios formuluotės reikalauja įstatymai. Tuščias mūšis dėl įstatų nurimo tik kai scenos liūtus pakirto nuovargis bei kavos vestibiulyje kvapas.
Nors žurnalistai iš prigimties pikti kaip pasiutę šunys, kai žurnalistų trūksta ir nereikia tarpusavyje ėstis dėl darbo vietos, jie bent tarpusavyje mažiau kandžiojasi. Praėjusiam suvažiavime prieš 3 metus Šiauliuose vos nekilo muštynės. Šiandien suvažiavimas praėjo gana draugiškai. Na visai be rietenų ir pavydo žurnalistai nemoka gyventi - ir Vilniuje būta pykčio bei intrigų, tačiau pirmininku absoliučia balsų persvara perrinktas Dainius Radzevičius.
Paskutinis suvažiavimo akordas - kreipimasis į leidėjus, kad mokėtų didesnes algas. Antraip pagrasinta nenurimti ir kitame suvažiavime po kelerių metų... vėl prašyti to paties.
Nors buvo vėlokas vakaras, delegatai, ypač veteranai, neskubėjo apleisti rotušės, o vėl palinko pabendrauti prie kava nukrautų stalų. Matyt, ne tik kava, nes stebėtinai greitai pasigirdo nedarniais balsais traukiamos linksmos dainos.
LŽS archyvo nuotr.
LZs-1-2-3-4-5-6-7-8-9
