Sigitas STASAITIS
Tatranskaja Lomnicą žino visi tingūs poilsiautojai - pro šį miestelį eina vienintelis Aukštuosiuose Tatruose automobilių kelias, iš čia atsiveria nuostabus vaizdas į Tatrų viršūnes, o svarbiausia - iš šio miestelio yra nutiestas pats patogiausias vagonėlių keltuvas į viršukalnę. Bilietų kainos "kandžiojasi" - 23 litai už... 1 kilometrą kelionės. Pirkti bilietą neprivaloma, apsipylęs prakaitu tą kilometrą per pusdienį įveiksi ir savomis kojomis. Tiesa, mokesčių vis vien neišvengsi - kur miestelyje bepaliktum automobilį, privalai sumokėti 15 litų. Pagailėję savo kojų bei laiko į kalną pakilome vagonėliais, o nulipome pėsčiomis (nusileisti vagonėliu bilietai ne ką pigesni). Gal būtume nerizikavę, tačiau pamatėme rodyklę, ant kurios parašyta, jog kelionė žemyn pėsčiomis truks 2 valandas 15 minučių. Būtent tokie pėsčiųjų maršrutai kas vasarą į Slovakiją privilioja tūkstančius čekų, lenkų, vengrų, vokiečių bei olandų. Visi jie už 11 litų nusiperka Tatrų žemėlapį, kuriame pažymėta dešimtys maršrutų pėstiesiems, dviratininkams, automobilistams. Maršrutai labai tiksliai apskaičiuoti, trukmė - nuo valandos iki kelių dienų, nuo lengvo pasivaikščiojimo širdininkui ar pensininkui iki kone alpinistinių žygių. Važiuodamas per Tatrus matai tūkstančius atvykėlių, kurie, šalikelėje palikę automobilį, persiauna storapadžiais turistiniais batais, pasiima lazdą, kuprinę su užkandžiais ir ima kopti. Žinia, kai kam "sugromuliuoti" maršrutai nepatinka, nes... per lengvi. Tokie karstosi kalnų ožių takais ir, būna, nusisuka sprandus. Vien šiemet Slovakijos kalnuose užsimušė 10 žmonių, 8 kurių - kaimynai čekai. Tarp žuvusiųjų nebuvo nė vieno alpinisto ar laipiotojo uolomis - profesionalai kopia su virvėmis, žino, kada ir kur rizikuoti. Visi pražuvėliai - sportiški nutrūktgalviai.
Trečią dieną vykstame išsiaiškinti, kas tas paslaptingasis "Slovakijos rojus" Žemuosiuose Tatruose. Pramoga sužavėjo iš pat pradžių. Bilieto į parką kaina juokinga - 1,80 lito. Parko prieigose - stendas su žemėlapiu, kuriame pasirenki vieną iš maršrutų. Tik vėliau supranti, kad visų maršrutų kelias aukštyn veda kurio nors išdžiūvusio kalnų upelio vaga. Gerą pusvalandį tarp uolų šokčioję per akmenis ir šlapius rąstus, prieiname statokas kopėčias. Moterys išsigando, kad nenukristų vaikai, tačiau buvo gaila sukarto kelio, tad pasitarę ryžtamės nebegrįžti, o kopti judančiomis kopėčiomis. Pradėję pamatome, kad lipti žemyn būtų dar baisiau, tad kur bedingsi, užsikabarojome. Netrukus prieiname aukštesnes kopėčias, už jų - dar statesnes, po to dar ilgesnes... Ir taip dar kokį tuziną kartų. Beveik visos kopėčios be jokių turėklų, prikaltos prie uolos virš kliokiančio upelio, daugelis jų lipant siūbuoja. Tik pačiose pavojingiausiose vietose į olą įkalta grandinė įsikibti ar pritvirtinta tvorelė. Vėliau nutarėme, kad mūsų biurokratai nė už ką neleistų tokio pavojingo parko. Mažametis draugų sūnus prajuokina pareikšdamas, jog "čia kiekvienas turi kovoti už savo gyvybę", o jo brolis nutaria, kad jei kada turėsiąs vaikų, jų čia niekada nevešiąs:
- Aš nenoriu, kad mano vaikai kankintųsi!
Vietiniai sako, kad "Slovakijos rojuje" saugu. Tai paneigė kempingo kaimynas olandas Niko. Jis sako laikraštyje skaitęs, jog pernai nuo kopėčių iš 15 metrų aukščio nudribo jaunas olandas ir per stebuklą liko gyvas. Per dvi valandas užlipę upelio vaga, žemyn antra tiek laiko leidžiamės paprastu miško taku. Tik jis toks status, kad pakinklius pakerta ne mažiau nei lipant aukštyn.
Kitą dieną visiems smarkiai maudžia kojas. Tuomet suprantame kodėl autobusais Lietuvos turistai į "Slovakijos rojų" vežami paskutinę ekskursijos dieną - važiuojant namo autobuse visi turėtų "nusikalę" kietai miegoti, o ne girtauti.
Paskutinę kelionės dieną vykstame į Slovakijos-Lenkijos pasienį plaukti plaustais Dunojėlio upe. Plaustai - per skambiai pasakyta. Tai ilgi mediniai loviai, kraštais sujungti tarpusavyje. Ant kiekvieno laivo krašto užrašyta, kad juo galima plukdyti iki 12 keleivių. Laivavedžiui ir gidui rodau, kad mus besivejančiame plauste - 20 mokinių.
- Ant vieno šono užrašyta "12 keleivių" ir ant kito "12 keleivių". Vadinasi, iš viso galima plukdyti 24 keleivius, - juokiasi gidas.
O ko jam nesijuokti - už dvi valandas plaukimo gaunamas net 300 litų pelnas - bilietas žmogui kainuoja 27 litus.
Plaukti verta dėl to, kad upės krantai - nuostabios šimtų metrų aukščio uolos. Nors mūsų upės be uolų, jos gal dar gražesnės. Todėl panašią pramogą galima būtų siūlyti ir prie Merkio ar Šventosios. Deja... Slovakų gidai kalbėjo, jog Lietuvos turizmo organizatoriai apkiautę, nelankstūs ir sunkiai sukalbami. Tad ko norėti.
Naktį prie palapinės sukiojant radijo stotelės rankenėlę ir šnekantis su Lietuvos radijo mėgėjais, prieina du pagyvenę vyrai su prožektoriais. Vienas jų pasivadina kempingo direktorium bei savininku Zdenko. Jis sako, kad patruliuodami kempinge policininkai pastebėję antenas ir jį perspėję. Direktoriui irgi nerūpi, ar siųstuvas naudojamas teisėtai - jis nusiramina pamatęs, jog antenos stulpo bei medžių nesugadino, nes ne prikaltos, o tik pririštos. Moterys ir vaikai jau miega, o mes, abu lietuviai - "demaskuoti šnipai", sulaikomi ir vedami į direktoriaus kambarėlį... aptarti Slovakijos nacionalinių gėrimų ypatumų. Ragaujant "Borovičką" Zdenko daug pasakoja apie gyvenimą šioje šalyje. Pasirodo, slovakų mentalitetas toks pat, kaip ir lietuvių. Jaunimas džiaugiasi permainomis ir Europos Sąjunga, senoji karta ilgisi subyrėjusios Čekoslovakijos bei giria sovietinius laikus. Minimali alga Slovakijoje - 550 litų, bet normaliu laikomas 1 500 litų atlyginimas. Pokalbį baigiame, kai apgirtęs Zdenko ima atvirai liaupsinti Rusiją ir kaltinti visus mus nuo jos nusisukus.
Namo važiuojame per Rytų Slovakiją, kur visai kitoks vaizdas. Miesteliai gerokai skurdesni nei turistų pamėgtuose rajonuose, keliai nelygūs. Ypač skurdžiai atrodo čigonų kaimai, kurių Slovakijoje - šimtai. Zdenko pasakojo, kad ir jų čigonai nemėgsta dirbti. Pakelėse matėme šimtus čigonų, visi stabdė mašinas siūlydami pirkti čia pat, Tatrų kalnuose, surinktus grybus ir uogas. Tokių didelių ir gražių tikrinių baravykų kaip gyvas nebuvau matęs. Ką gi, koks miškas, tokie ir grybai. Žemuosiuose Tatruose eglės išstypsta iki 30-40 metrų - sulig mūsų dvylikaaukščiu. Grybų - nors dalgiu pjauk. Tik grybauti Slovakijoje ne kiekvieno nosiai. Įsivaizduokite, kad miško paklotė pasvirusi lyg daržinės stogas. Ant tokio šlaito grybauti gali tik sportininkas, o pensininkas nuriedėtų kūliais iki pat kalno papėdės.
Apsispręsti, važiuoti ilsėtis į Slovakiją ar ne, gali padėti skaičiai. Kelias iki Slovakijos per Lenkiją - maždaug 1 000 kilometrų, nelygu iš kurio Lietuvos miesto važiuosi. Mes Slovakijoje sukorėme 600 kilometrų, taigi per visą 8 parų kelionę nuriedėjome 2 700 kilometrų. Kuras kainavo 330 litų, maistas trims žmonėms - antra tiek, kempingų paslaugos - 250 litų, na o bilietai į visas pramogas bei reginius - dar pustrečio šimto. Su visomis lauktuvėmis bei pirkiniais visos išlaidos - pusantro tūkstančio. Palangoje būtume išleidę tiek pat, tik ką ten naujo pamatysi?
Lekiant namo nuobodžiais Lenkijos keliais radijas praneša, kad Tatruose žuvo vienuoliktasis turistas.
Šiauliai - Oravicė - Tatranska Lomnica - Liublinas - Šiauliai
Autoriaus nuotr.
Dviejų sezonų biznis - vasarą keltuvai kelia vaikštinėtojus, žiemą - slidininkus.
(Slovak-6.jpg);
Sustojai kalnų miestelyje? Mokėk 10-15 litų. Už tai tau paruošti aiškiai pažymėti saugūs maršrutai.
(Slovak-7.jpg);
Lipdamas kopėčiomis "Slovakijos rojuje" mąstai, ar tik nemeluoja vietiniai tvirtindami, jog čia nebūna aukų.
(Slovak-8.jpg);
Vidutinis slovakas gyvena nedaug geriau nei statistinis lietuvis. Tūkstančiai slovakų iki šiol važinėja senomis "škodomis". Ne, jos nevaromos limonadu, senųjų "škodų" varikliai užpakalyje.
(Slovak-9.jpg);
Plaustu iš penkių tarpusavyje sujungtų kiaurokų lovių paplukdžius turistus per dvi valandas uždirbama 300 litų.
(Slovak-10.jpg);
Šiuo metu tūkstančiai čigonų uždarbiauja pardavinėdami kalnuose surinktus grybus. Slovakijos čigonai nemėgsta pastovaus darbo, tik pastovias pašalpas.
(Slovak-11.jpg, Slovak-11+.jpg).
