Ji yra normalios šeimos motina ir galėtų laimingai gyventi su savo vyru ir vaikais. Vieną dieną paslaptinga, nesuprantama jėga ją pastūmėja morgo link. Ten moteris paprašo, kad jai būtų patikėtas naujagimio lavonėlis...
* Los Andželas. 1996-ųjų gegužės pabaiga. Kelių darbininkas šalikelėje randa sportinį krepšį su kelių mėnesių kūdikio lavonėliu. Kūdikis nuogas. Matyt, jis užsimušė krepšiui iškritus iš automobilio.
Praeina dešimt parų, o kūdikio kūnelis tebeguli Los Andželo grafystės lavoninėje, nes žudiko ar žudikės surasti nepavyksta. Centriniame komisariate suskamba telefonas. Prityręs policininkas Krisas Ruedas pakelia ragelį. Prisistato kažkokia Debi Faris. Ji sakosi girdėjusi apie šalikelėje rastą negyvą kūdikį ir apie tai, kad niekas nereikalauja jo kūnelio. Jis būsiąs palaidotas neatpažintųjų kapinėse be jokių apeigų. Debi niekuo nebegalinti jam padėti, tad bent normaliai jį palaidotų. Ar jai būtų suteikta tokia galimybė? Policininkas Krisas pirmą kartą gyvenime išgirsta tokį pageidavimą, tad jame iš karto pabunda seklio instinktas. Kas ši moteris? Kodėl ji taip domisi minimu kūdikiu? Gal šis skambutis turi ryšį su kūdikio artimaisiais? O gal tai atgailaujanti motina arba vaikžudystės liudininkė? Krisas Ruedas nusprendžia, kad moteris padės jam prisikasti iki kūdikį nužudžiusio asmens. Jis nuvyksta pas ją į namus. Policininką nustebina ne tik namų aplinka, bet ir nuostabūs tėvų ir jau suaugusių vaikų santykiai. Pasikalbėjus su Debi dingsta visi įtarinėjimai. Policininkas jai prisipažįsta pats jaučiąs sunkumą širdyje, kad šie bevardžiai kūdikiai užkasami kapinėse neatpažintųjų kampe, ir pats prižada padėti gauti leidimą vaikutį palaidoti.
Taigi Debi Faris nuperka vietą kapinėse už kelių kilometrų nuo savo namų. Kai ji jau ketina vykti pasiimti kūdikio kūnelio, paskambina policija ir praneša, kad rasti dar du neatpažinti mažyliai: pasmaugtas naujagimis ir paskandinta dvimetė mergytė. Pareigūnai paklausia, ar ji negalėtų pasirūpinti ir jais. Moteris sutinka. Ji juos pakrikštija pabrėždama, kad tai labai svarbu. Kodėl? Todėl, kad JAV visi neatpažinti asmenys abejingai vadinami Džene arba Džonu nepriklausomai nuo jų lyties. Debi Faris sujaudinta, nes laidotuvėse dalyvauja ir detektyvas Krisas Ruedas. Kunigas pašventina karstelius. Debi tėvas sukala kryžius: mergaitei - rožinės, o berniukams - žydros spalvos. Ant kiekvieno kryžiaus - vardas ir širdis. Viskas būtų tuo ir pasibaigę, jeigu po poros mėnesių policija nebūtų paprašiusi palaidoti ir Malibu pliaže, šiukšlių dėžėje, rasto naujagimio.
Kapinės pamažu išaugo. Šiuo metu jose ilsisi keturiasdešimt devyni vaikai.
Žurnalistas paklausė, ar laidojimo apeigos visada vienodos. Debi atsakė, kad taip.
- Mišios aukojamos Angelų sode pastatytoje baltoje palapinėje. Susirenka nuo 50 iki 100 žmonių. Giedamos religinės giesmės, perskaitoma vaiko garbei parašyta poema. Jos autorius - mūsų draugijos narys. Ceremonija trunka apie valandą. Jos pabaigoje paleidžiu į dangų baltą balandį, simbolizuojantį laidojamą kūdikį. Po to Angelų sode besiilsinčių vaikų atminimui paleidžiu į dangų tiek balandžių, kiek vaikų sielų paliko šią žemę, - pasakė moteris.
Ji paaiškino, kad laidojimo apeigose dalyvauja tyrimus atliekantys policininkai, asmenys, suradę nelaimingųjų lavonėlius, apylinkės žmonės. Kartą pagyvenę žmonės važiavo net 100 kilometrų, kad ant kapelio padėtų gėlių ir gelsvą pliušinį kiškutį.
Ar Angelų sode ilsisi tiktai naujagimiai? Ne. Čia yra ir penkiametis berniukas, nes nepavyko jo iš karto identifikuoti. Vėliau buvo nustatyta jo tapatybė, tačiau atvykę seneliai pasimeldė ir nusprendė, kad jų anūkėliui geriau likti Angelų sode.
Kai kas domisi, gal sąžinės priekaištų graužiami tėvai ateina pasimelsti prie savo kūdikio kapo? Tikriausiai, tačiau tada, kai niekas nemato. Praslinkus kelioms savaitėms po vieno kūdikio laidotuvių jauna moteris kapinių sargo paklausė kelio į Angelų sodą. Kitą dieną nuo kapelio dingo mažytis akmeninis angeliukas. Visi įsitikinę, kad moteris jį pasiėmė savo kūdikiui atminti.
Ponia Debi Faris kartais dalyvauja moterų vaikžudžių teismuose. Ji bando suprasti, kas anas verčia taip siaubingai pasielgti. Per susitikimus rauda ne tiktai Debi, bet ir žudikės. Ji nesutiko nė vienos, kuri gerai jaustųsi. Debi Faris pažymėjo, kad nė viena iš jų vėliau nebeturėjo vaikų. Paaukoto kūdikio prisiminimas joms atėmė norą pastoti.
Debi Faris piktinasi, kad Amerikoje jaunos motinos jaučiasi tokios vienišos, jog ryžtasi nužudyti savo kūdikius. Ji norėtų pakeisti tokią tvarką, todėl įkūrė asociaciją. Amerika negali toleruoti, kad šalikelėse mėtosi pamestų vaikų lavonai. Moteris eina į mokyklas, seksualiai brandžiam jaunimui aiškina apie pasekmes, visada primena šių nekaltų kūdikių liūdnas istorijas ir vaikžudystės siaubą.
Angelų sodui jau šešeri metai. Per tą laiką viskas pakrypo teigiama linkme. Per pirmuosius šešis šių metų mėnesius tebuvo vienerios laidotuvės. Tai paaiškintina nauju įstatymu, kurį priėmė Kalifornija ir kitos 39 Amerikos valstijos. Šis įstatymas leidžia motinai per 72 valandas nuo kūdikio gimimo nunešti nepageidaujamą mažylį į artimiausią ligoninę ir ten palikti savęs neįvardinant. Įstatymui įsigaliojus devyni naujagimiai atsidūrė Los Andželo ligoninėse. Laimingieji! Antraip jie būtų ilsėjęsi Angelų sode...
Palikti naujagimį gatvėje su viltimi, kad kas nors juo pasirūpins, labai rizikinga, nes mažylis gali sušalti arba mirti badu. Vienuolės tai suprato jau viduramžiais. Sen Vinsent de Polo vienuolyno vienuolės sugalvojo tokį besisukantį mechanizmą. Jaunos gimdyvės galėdavo padėti savo kūdikį vienoje vienuolyno durų pusėje. Įrenginį pasukus ir mažylis atsidurdavo pastato viduje. Kūdikį atnešusi motina likdavo nepastebėta. * Pastaruoju metu Vokietijoje išaugo pamestinukų skaičius (2000-iasiais gatvėje buvo rasta 40 kūdikių). Šalis pritaikė tą pačią sistemą. Nuo šiol Hamburge yra "dėžė kūdikiams", į kurią galima padėti naujagimį nesibaiminant dėl jo sveikatos.
