Mantas LIDEIKIS
Spalio mėnesį paminėta Lietuvos kriminalinės policijos diena. Įprasta, kad tokiomis progomis pareigūnams yra teikiami įvairūs apdovanojimai - padėkos, vardiniai ginklai, pasižymėjimo ženklai ir medaliai. Drauge su policininkais šią šventinę dieną paminėti pakviesti ir šalies prokuratūrose dirbantys prokurorai. Keturiems iš jų šiemet įteikti pirmojo laipsnio pasižymėjimo ženklai "Angelas sargas". Už aukštą profesionalumą, labai gerus darbo rezultatus bendradarbiaujant su Kriminalinės policijos pareigūnais "Angelai sargai" įteikti Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorei Jelenai Sabaliauskienei, Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorui Ramūnui Dobrovolskiui, Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorui Juozui Bagdonavičiui bei Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorui Gedgaudui Norkūnui.
Vieną iš jų - 28 metų Šaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotoją Ramūną Dobrovolskį - "Akistata" ir pakalbino.
- Žinoma, dirbama ne dėl apdovanojimų, tačiau ar tikėjotės įvertinimo?
- Teisybę pasakius, nesitikėjau. Žinojau, jog būsiu kažkuo apdovanotas, bet iki paskutinės akimirkos nemaniau, kad "Angelu sargu". Mat šis apdovanojimas skiriamas policininkams už jų darbą. Todėl man visiškai natūraliai kilo klausimas, kodėl gi man, "civiliokui", buvo sugalvota įteikti šį iš tiesų labai garbingą apdovanojimą. Tikrai nemaniau, jog tai už mano, kaip prokuroro, veiklą. Netgi galvojau, ar tik pristatydami apdovanojimui kolegos iš kriminalinės policijos nebus prisiminę kokio nors mano jau pamiršto "žygdarbio" dar iš tų laikų, kai dar dirbau policijoje.
- Esate dirbęs policijoje? Kada?
- Baigęs Lietuvos teisės universitetą, porą metų dirbau Šiaulių vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnyboje. Prokuroru tapau tik po to, kai baigiau to paties universiteto magistrantūros studijas. Dabar jau šešeri metai, kai esu prokuroras.
- Be jokios abejonės, darbas policijoje skiriasi nuo darbo prokuratūroje. Kuo šios pareigos yra kitokios?
- Žinoma, iš karto nebuvo labai lengva, reikėjo persiorientuoti, labiau įprasti prie kabinetinių darbo sąlygų. Nors, prisipažinsiu, operatyvininko darbo nepamiršau. Mano seife ir dabar guli 4 bylos, kuriose ikiteisminį tyrimą atlieku asmeniškai. Suprantama, pagrindinė mano užduotis - organizuoti ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti. Čia ir praverčia labai geri santykiai su policija, kuriuos užmezgiau dar dirbdamas tenai.
- Taigi, vėl grįžtame prie apdovanojimo istorijos. Kaip manote, už ką? Ar atsakėte sau į šį klausimą?
- Netrukus po įteikimo. Už bendradarbiavimą su kriminaline policija organizuojat ikiteisminį tyrimą labai sudėtingose bylose.
- Gal prisimintumėte kurią nors?
- Man pačiam didelį įspūdį paliko ir, manau, daugeliui dar iš atminties nėra išdilusi Rolando Čerepoko byla. Tai asmuo, kuris nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Prašiau jam tokios bausmės už 3 žmonių, tarp jų ir savo tėvo, nužudymą. R. Čerepokas buvo suimtas 2001 metais už tyčinį 2 asmenų nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis. Būdamas neblaivus minėtų metų rugsėjo pirmą dieną Juškaičių kaime jis medžiokliniu šautuvu nušovė du žmones - Arūną Antanavičių ir namų, kuriuose vyko išgertuvės, šeimininką Bronių Šulskį. Po nusikaltimo dar pagrobė nemažai įvairaus B. Šulskiui priklausančio turto. Betiriant šį nusikaltimą kilo įtarimų, jog R. Čerepokas gali būti prisidėjęs ir jau prie kelerius metus beviltiškai ieškomo savo tėvo Stanislovo dingimo. Taip paaiškėjo ir dar vienas nužudymas, to paties Rolando įvykdytas dar prieš ketverius metus iki paskutinių dviejų žmogžudysčių. Jonelaičių kaime gyvenęs Stanislovas vieną dieną staiga dingo ir niekas nežinojo, kur jis pasidėjo. Jo sūnus Rolandas netgi pats pranešė policijai. Ir tik po 4 metų sūnus prisipažino tėvą nužudęs keliais plaktuko smūgiais į galvą ir peiliu į krūtinę. Tai padarė taip pat būdamas girtas. Neva tėvas išgertuvių metu pradėjęs reikalauti iš sūnaus pusės tūkstančio litų, kuriuos šis atseit pavogęs. Jei negrąžins, pagrasino parašyti pareiškimą policijai. Tuomet sūnus tėvą ir užmušė, o jo lavoną paslėpė garaže, kuriame vėliau laikytos malkos.
- Tačiau tyrėte ne vien nužudymus?
- Nemažai teko pavargti ir prie vieno liūdnai pagarsėjusio Šiaulių nusikaltėlių pasaulio autoriteto, pravarde Baranis, reikalų. Tai Vladas Baranauskas, kurio pavardė gerai žinoma ne vienam Šiaulių miesto gyventojui. V.Baranauskas buvo subūręs miestą terorizavusią gaują, kurios darbeliai sugulė ne į vieną baudžiamosios bylos tomą. Už nusikaltimų organizavimą, turto sužalojimą, smurtą Baranis buvo nuteistas kalėti pusketvirtų metų.
- Darbinių rūpesčių, kaip regėti, nestokojate ir dabar...
- Darbo yra sočiai. Čia NATO karius chuliganai sumušė, čia vėl kas nors. Muštynės, kuriose nukenčia NATO kariškiai, gal ir neturėtų kelti didesnio galvos skausmo, tačiau mūsų skyrius tiria būtent šias bylas dėl tarptautinio atspalvio. Be to, netrukus teismui ketiname atiduoti ne mažiau kaip 30 tomų baudžiamąją bylą, kurioje bus teisiami Šiaulių gyventojai, organizavę prekybą žmonėmis. Čia kalbame apie merginas, išvežtas į Jungtinę Karalystę ir ten priverstas dirbti prostitutėmis. Šią bylą tiriame drauge su britų pareigūnais.
- Jūsų darbas - įtemptas ir sunkus, tam reikia daug emocinės ištvermės. Kaip šalinate stresą ir grūdinate valią? Ar turite kokių nors specialių "receptų"?
- Niekas kitas nepašalina streso ir įtampos taip, kaip sportas. Žaidžiu krepšinį už teisininkų komandą "Justicija". Dalyvaujame A lygos krepšinio varžybose. Esame iškovoję gražių pergalių ir prizų. Galiu pasididžiuoti ir tuo, kad mūsų komandoje dažnai apsilanko ir garsus šiaulietis, buvęs Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės treneris Antanas Sereika, kuriuo Šiauliai nepaprastai didžiuojasi.
- Pats tikiausiai taip pat esate šiaulietis?
- Iki kaulų smegenų. Šiame mieste gimiau, čia augau, čia mano namai. Ir niekur kitur nesiruošiu išvykti.
- O kaip jūsų šeima? Ar pakanka laiko ir jai?
- Džiaugiuosi, jog šeima mane supranta ir žino, jog dirbu tą darbą, kuris man labai patinka ir kur geriausiai save sugebu atskleisti. Mano žmona, beje, taip pat dirba prokuratūroje. Tik ji ne prokurorė - vertėja. Kabinete turiu savo 2 metų sūnaus Beno nuotrauką. Taigi, galima sakyti, jog šeima ir darbe - su manimi.
- Ačiū už pokalbį.
