Praėjusią savaitę (birželio 3 d.) Lenkijoje lankėsi Seimo delegacija, kurios sudėtyje buvo ir opozicijos lyderis Andrius Kubilius. „Omni.lt“ skelbia politiko interviu, duotą Lenkijos savaitraščio „Wprost“ žurnalistei Monikai Michaliszyn.
– Ar žlugus Algirdo Brazausko Vyriausybei jūs imsitės ministro pirmininko pareigų?
– Lietuvos viešoji nuomonė reikalauja koalicijos, kurią mes vadiname galima, tai yra mūsų ir socialdemokratų koalicijos. Galėtume sutikti su sąlyga, jeigu A. Brazauskas pasitrauks iš politikos. Jis vis dar yra Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas, tad visuomenė, kuri norėtų matyti naują Vyriausybės kokybę, galėtų būti nusivylusi.
Pagrindinė A. Brazausko kabineto žūties priežastis paprasta. Chaosas Vyriausybėje susijęs su jos įsišaknijimu senoje sovietinėje nomenklatūroje. Panašiai kaip anksčiau Lenkijoje, Lietuvoje prasideda galutinio posovietinių jėgų susikompromitavimo laikotarpis. Labiau praktinė priežastis – Darbo partijos, kuri yra tos pačios nomenklatūros reliktas, katastrofa. Ši populistinė grupuotė turi problemų, susijusių su vadovu Viktoru Uspaskichu ir priversta aiškintis dėl partijos finansavimo būdų, atsakyti į prokuratūros kaltinimus.
Darbo partija, sukurta kaip Kremliaus įtakos instrumentas, galbūt baigė veikti dėl to, kad tokio pobūdžio politinis projektas susidėvėjo. Mums atrodo, kad Kremlius ryžosi atsisakyti panašių įrankių. Dabar galime tik kelti klausimą, kokie bus nauji Rusijos įtakos Lietuvoje plėtros instrumentai.
Algirdo Brazausko valdžios laikotarpis baigėsi – tai gera žinia Lietuvai. Aišku, mes negalime pasakyti, jog viskas, ką jis darė, buvo blogai. A. Brazauskas išlaikė senojo tipo socialdemokratus kelyje į integraciją su Europos Sąjunga ir NATO, tačiau nesugebėjo nutraukti ryšių su sovietine praeitimi. Nomenklatūra išsilaikė daugiausia dėl jo charizmos ir populiarumo. A. Brazausko išėjimas į politinę pensiją atveria gilių permainų Lietuvoje galimybes.
– Ar jūs matote panašumų tarp ministro pirmininko Algirdo Brazausko ir premjero Leszeko Millerio vaidmens?
– Šiandien, kai žlunga nomenklatūra, susijusi su socialdemokratine Vyriausybės dalimi, matome, kiek daug panašumų tarp mūsų padėties ir to, kas įvyko Lenkijoje, ypač 2001–2005 m. Kalbu daugiausia apie Millerio vyriausybės žlugimą ir dešiniųjų pergalę rinkimuose. Tai leidžia mums optimistiškai žvelgti į tai, kas vyks Lietuvoje. Parlamentas silpnas ir nestabilus, suskirstytas į daugelį grupuočių. Nelaimei, daugumos jų lyderiai turi panašias biografijas, daugelis jų – sovietinių partinių mokyklų absolventai.
– Algirdo Brazausko koalicija žlugo dieną prieš Seimui pritariant „Mažeikių naftos“ pardavimui „PK Orlen“.
– Visi Lietuvos vyriausybių žlugimai nuo 1999 m. buvo susiję su padėtimi Mažeikiuose. 1999 m. ministras pirmininkas Rolandas Paksas nusprendė pasitraukti dieną iki parlamentui pritariant sutarties su amerikiečių bendrove „Williams“ pasirašymui. 2001 m. A. Brazauskas tapo premjeru, nes antrąkart premjeru tapęs ministras pirmininkas R. Paksas atsisakė pareigų dieną prieš tai, kai į žaidimą įsitraukė „Jukos“ pakviesta bendrovė „Williams“.
– Kokią įtaką „PK Orlen“ investicija turės Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimui?
– Manau, kad mums tai naudinga, nes politinė strateginė partnerystė tampa strategine partneryste energetikos srityje. Viliuosi, kad tai turės teigiamų padarinių mūsų bendradarbiavimui Europos Sąjungoje, pavyzdžiui, dėl įdarbinimo ar dujų pramonės iniciatyvų. Mano pozicija paprasta – alternatyvusis dujų tiekimas į Lietuvą turi eiti per Lenkiją. Kritiškai vertinu kai kurias buvusio premjero A. Brazausko idėjas, susijusias su dujų terminalu Rygoje arba netoli Rygos Latvijoje, nes visi dujotiekiai Baltijos valstybių rajone priklauso „Gazprom“ arba „Ruhrgas“, todėl statyti priklausomą terminalą Latvijoje mums reikštų dar didesnę priklausomybę. Lenkijos vyriausybės idėja sukurti „energetinį NATO“ gera, tačiau, stebint pernelyg draugiškos Rusijai „senosios Europos“ reakciją, pradedu svajoti apie kažką, ką galėčiau pavadinti „energetine Žečpospolita“. Gal mes iškart nesugebėsime sukurti „energetinio NATO“, bet galime rekonstruoti „energetinę I Žečpospolitą“, jungdami į tai Lenkiją, Lietuvą ir Ukrainą, juolab kad Ukrainai šiandien pirmiausia reikia energetinio saugumo garantijų, nes Rusija bando veikti politinę Ukrainos plėtrą, pasinaudodama energetiniais argumentais.
