Stasys Verneckas
Eina vienkiemio ūkininkas Vacys per dobilieną ir mato pūpso kažkas. Ko gero, pernykštis karvės blynas, pagalvojo. Prieina arčiau ne, ne blynas. Į celofaną rūpestingai suvyniota guli lyg ir duonos abišalė. Pakelia, pasižiūri ne duona. Kas gi tai galėtų būti? Pasikišo Vacys po pažastim tą blyną ne blyną, tą duoną ne duoną ir pėdina Pašiliuosna. Susitinka sodžiaus intelektualą, buvusį pradinės vedėją Banaitį. - Kas tai galėtų būti? - klausia. - Dobilienoj radau. Banaitis paspaudinėjo pirštu Vacio radinį, pauostė - nežino. - Nežinau, - pasakė. - Aš daug žinau, bet ne viską. Gal einam pas veterinarą Tadą? Jis labiau įgudęs tokiuose reikaluose. - Amfetaminas! - iš karto atspėjo Tadas. - Anais laikais šitos tešlos jaučiams duodavau, kad linksmesni prie karvių bėgtų. Tinka ir žmogui... - Kad prie karvių linksmiau bėgtų? - pasiteiravo ūkininkas Vacys. Veterinaras Tadas į šį klausimą atsakyti, žinoma, nesiteikė, o Banaičiui dingtelėjo galvon, kad būtų ne pro šalį dar bent kartelį pasilinksminti... Tačiau garsiai to pasakyti, žinoma, neleido išsilavinimas. - Hm, - pradėjo svarstyti Banaitis. - O kur mes dabar dėsim tą... amfetaminą? Gal ant duonos tepsim? Kaip sviestą. - Nepatariu, - patarė veterinaras Tadas. - Bus taip linksma, kad net liūdna pasidarys. Perdozuoti nesveika. Visur saikas būtinas. Kas ne kas, o buvęs pradinės vedėjas gerai žinojo, kas yra saikas, ir niekada tam nenaudėliui Petriukui per dieną kelių dvejetų nerašydavo. Pakanka, būdavo, tik vieną riebesnį įsūdyti, kad tėvas jam kasdien kailį karštų. - Hm, - dar kartą pagalvojo sodžiaus intelektualas. - Ant duonos gal ir nereikia... Dar, ko gero, padauginsi, priklausomybė išsivystys... - Neišsivystys, - paprieštaravo Tadas. - Jaučiai mauroja visai ne dėl to, kad amfetamino nebegauna. Jiems paprasčiausiai patinka mauroti. Žmonės, sakyčiau... - Žmonėms irgi patinka mauroti, - vėl įsiterpė ūkininkas Vacys. - Kai Anskaičio Giedrius užmauroja, iš alubario grįždamas, net vienkiemy aidas atsimuša. Veterinaras Tadas ir vėl apsimetė neišgirdęs. - Žmonės, sakyčiau, - tęsė gyvulių daktaras, - dėl pasekmių gali būti ramūs. Žinoma, jeigu su saiku. - Hm, - dar kartą sukrenkštė Banaitis. - Jeigu jau taip turiu idėją. Labiausiai sukluso ūkininkas Vacys, nes apie idėjas paskutinį kartą girdėjo dar sovietmečiu: tada radijas kasdien aiškindavo, kokios gražios mūsų idėjos ir kaip smarkiai viršijami planai. - Idėja tokia! - iškvėpė Banaitis. - Surenkime naujametinį bendruomenės balių! Taip, kaip ir pernai. Tik vietoj alaus ir naminukės tebus amfetaminas. Ne po daug - po gramelį kitą - ir visi bus linksmi, drąsūs, vikrūs, laimingi, pamirš, kad pabrango duona, druska, žvakės, katafalkai, kad už dujas, už benziną reikės ilgesnio lito, kad... - Šauni idėja! - sušuko veterinaras Tadas ir žinovo tonu pridūrė: - Jaučiai irgi, būdavo, kai užragauja - net į skerdyklą vežami linksmiau bliaudavo.