Daiva NORKIENĖ
Vilnietė miesto Tarybos narė, daktarė Neringa Maleckienė apstulbo, iš Kalėjimų departamento, kai gavo pasiūlymą - "šnipinėti" Alytaus kolonijos pareigūnus!
- Iš manęs, nė tūkstančio litų neuždirbančios medikės, prašė to, ką patys, jei jau ima algas, turėjo senų seniausiai padaryti! - pareigūnų įžūlumu piktinosi N. Maleckienė.
Iš medikės, sutikusios dirbti konsultante AIDS epidemijos apimtoje kolonijoje, buvo pareikalauta... išsiaiškinti ir departamentui įteikti narkotikus platinančių pareigūnų sąrašą.
Nurimo, kai išgirdo apie skurdą laisvėje
Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos administracija nuolat kviečiasi medikų iš sostinės. Kadangi gydytoja dermatovenerologė Neringa Maleckienė yra Lietuvos pozityviųjų (AIDS paramos) grupės narė, kviečiama į koloniją nuvyko ir ji. Darbas su infekuotaisiais ir rizikos grupių asmenimis šiai gydytojai nebuvo naujas: Atviros visuomenės instituto finansuojamoje programoje ji triūsia su Vilniaus prostitutėmis ir prostitutais. Taigi Alytaus kolonijoje su nuteistaisiais gydytoja rado bendrą kalbą: iš pradžių į klubo patalpą pasikalbėti nedrąsiai užsuko vienas, antras, o paskui prisirinko beveik du šimtai kolonijos narkomanų.
- Artėja amnestija, daugeliui baigiasi bausmės laikas, todėl ŽIV infekuotuosius jaudino, kas jų laukia laisvėje, kas ir kaip juos ten gydys, - prisimena diskusijos tematiką N. Maleckienė.
Nuteistieji, sulaukę "svečių" iš sostinės, visuomet stengiasi parodyti savo nepasitenkinimą. Juos esą prastai gydo, neskiria veiksmingų vaistų, maistas blogas, o atmosfera kolonijoje - dar blogesnė. Tokių pretenzijų prisiklausė N. Maleckienė.
- Teko aiškinti, kokią Lietuvą, išėję po dešimties ar kelerių metų į laisvę, jie pamatys, - prisimena gydytoja. - Ir kai nuteistieji išgirdo, kad laisvėje tvyro skurdas, kad ne tik buvę kailiniai, bet apskritai niekas nėra gydomas nuo ŽIV, nes valstybė neįperka vaistų, salė nurimo. Tik tada galėjome ramiai ir protingai pasikalbėti, kaip jiems reikės toliau elgtis, kur kreiptis ir kaip gyventi.
Netrukus po to Alytaus kolonijos administracija N. Maleckienei pasiūlė įsidarbinti konsultante. Tarp medikės ir kolonijos vyko derybos: buvo pageidaujama, kad dermatovenerologė du kartus per mėnesį važinėtų iš Vilniaus konsultuoti nuteistųjų. "Juk jūs, gydytoja, su jais jau radote bendrą kalbą!" - taip medikė agituota.
Pasiūlė "šnipinėti"
Netrukus po to N. Maleckienei į darbą paskambino vienas aukštas Kalėjimų departamento pareigūnas, atsakingas už kovą su narkotikais.
- Gydytoja, kaip manote, ar narkotikų problemą kolonijoje įmanoma išspręsti? - lyg tarp kitko pasiteiravo skambinantysis.
- Reikia sutvarkyti, kad narkotikų neįneštų nesąžiningi kolonijos pareigūnai, - atsakė medikė.
Jos pašnekovas lyg ir pyktelėjo:
- Pareigūnai neneša, o nuteistųjų giminaičius, kurie perduoda su siuntiniais, išaiškinam.
- Taip?! - medikę nustebino pareigūno optimizmas. - Kolonijos klube bendravau su beveik dviem šimtais narkotikus vartojančių nuteistųjų ir nemačiau nė vieno, kuris būtų gilios abstinencijos! O aš, kaip gydytoja, tokius tikrai atpažinčiau.
Ir N. Maleckienė pareigūnui sakė, ką išgirdo iš kelių nuteistųjų. Kai ji vieno vyruko teiravosi, ar "zonoje" sunku gauti narkotikų, šis atsakė: "Man per parą reikia šešių dozių. O kad reikia, tai paprasčiausiai nueinu ir pasiimu". Apie tai pasakodama daktarė norėjo parodyti, kad su korumpuotais kolonijos pareigūnais Kalėjimų departamentas toli gražu nesusitvarkė. Tačiau pareigūno reakcija buvo visiškai kitokia:
- Tai gerai, gydytoja, jūs einate dirbti į koloniją. Pirmiausia, ką turėsite atlikti - tai sudaryti ir mums pristatyti narkotikus platinančių pareigūnų sąrašą.
Nuo tokio pasiūlymo N. Maleckienei net žadą atėmė.
- Supykau ne juokais, - atviravo su "Akistata" gydytoja. - Nejaugi aš, silpna moteriškė, už darbą negaunanti nė tūkstančio litų algos, turėsiu atlikti jų pačių darbą? Taip ir išrėžiau į akis.
Ir ką jūs manote? N. Maleckienei darbo kolonijoje daugiau nesiūlė.
Laimėti - maža vilčių
Tačiau su "Akistatos" žurnaliste gydytoja sutiko pasikalbėti apie tai, ką išgirdo iš kolonijos nuteistųjų.
- Jie yra puikūs psichologai, - tvirtina N. Maleckienė. - Kai į darbą priimamas naujas pareigūnas, nuteistieji savais kanalais išsiaiškina jo turtinę padėtį. Pasiturinčiųjų neliečia, o vargšus greitai padaro "arkliais". Pavyzdžiui, kalinys sužino, kad įsidarbino žmogus, prieš kelis mėnesius neturėjęs jokio darbo. Vadinasi, toks skursta ir kol dar negavo pirmosios algos, "turi būti apdorotas".
Naujokui pasiūloma "tik vieną vienintelį kartelį" už tam tikrą didelę sumą įnešti "zonon" narkotikų. Pareigūnas paprastai mano: na, gerai, dabar užsidirbsiu, o paskui praturtėjęs mesiu. Tačiau mesti, pasak N. Maleckienės, nebepavyksta. Nuteistieji, jau iš anksto sumetę gudragalvišką įtraukimo planą, to nebeleidžia. Jie pradeda pareigūną šantažuoti, o šis iš baimės prarasti darbą narkotikus neša ir neša.
Daktarė Neringa Maleckienė įsitikinusi, kad narkotikų problemą kolonijose privalo išspręsti Teisingumo ministerija ir Kalėjimų departamentas (už ką ir ima solidžias algas), o ne žarstyti žarijas kitų žmonių rankomis.
