Sigitas STASAITIS
Aukštelkės (Šiaulių r.) pensionato globotinis Nikolajus S. (38 m.) neblaivus užlipo ant 30 metrų aukščio kamino ir ėmė rėkti nušoksiąs. Veltui vyrą persigalvoti kalbino draugai, medikai, policininkai ir ugniagesiai. Nikolajus jau buvo ištiesęs rankas šokti, kai išgirdo magišką žodį "alus"...
Ant kalvelės prie Šiaulių stovi Aukštelkės pensionatas, kurio visiems 260 gyventojų galima tik pavydėti puikių gyvenimo sąlygų - kambariai jaukūs ir šilti, nes visuose baigiama sudėti plastikinius langus, akį džiugina išpuoselėta aplinka, parkai su pavėsinėmis ir net fontanai. Deja, dalis pensionato globotinių pernelyg mėgsta išgerti, o išgėrusiam silpnesnės psichikos žmogui į galvą kartais šauna neįtikėtini dalykai.
Nikolajus S. turi nedidelių psichikos problemų, todėl neminime jo pavardės. Nugyventi visą amžių Jurdaičių (Joniškio r.) pensionate vyras nepanoro, mėgino verstis savarankiškai, tačiau iš to nieko neišėjo. "Akistatos" žiniomis, niekieno neprižiūrimas Nikolajus ėmė pernelyg piktnaudžiauti alkoholiu, o girtas prisidarydavo rimtų bėdų. Taip prieš metus jis tapo Aukštelkės pensionato globotiniu.
Prieš porą dienų pensionato globotiniams nebuvo mokamos pensijos ir pašalpos, tačiau Nikolajus susiveikė pinigų - nugvelbė ir pardavė savo draugų rūkalus ar kažkokius maisto produktus. Išgėręs iš pradžių jis tapo agresyvus, valgykloje grasino sumušti kitą globotinį. Sanitarų sudrausmintas Nikolaujus puolė į depresiją ir nutarė nusižudyti nušokdamas iš didelio aukščio.
Prieš keletą metų kitame - Linkuvos - pensionate globotinis buvo užsikoręs ant vandentiekio bokšto. Iš šios istorijos pasimokė kitų šalies pensionatų darbuotojai - nupjovė globotiniams pasiekiamų priešgaisrinių kopėčių apatinius laiptelius.
Prie Aukštelkės pensionato katilinės stovi beveik 30 metrų aukščio kaminas su įmūrytomis kopėtėlėmis. Dėl šventos ramybės buvo nupjauti žemiau esantys kopėčių skersiniai, tačiau Nikolaujaus ryžto tokia kliūtis nesustabdė - kažkur susiradęs prie kamino atsivilko betono nuolaužų bei statybininkų pastolių vamzdžius ir jais pasliuogęs pasiekė kopėčių apačią.
Apie 20 valandą Nikolajus jau vaikštinėjo kamino viršumi. Tai pastebėję subėgo pensionato darbuotojai. Jie iškvietė policiją, greitąją medicinos pagalbą, ugniagesius. Savižudis ne tik griežtai atsisakė nulipti ar leido kam nors pas jį užlipti deryboms. Jis pagrasino nušoksiąs, jei bent vienas žmogus bandys bent prisiartinti prie kamino!
Ant šio kamino yra lizdą susisukę gandrai. Reikšdamas pretenzijas dėl nepasisekusio gyvenimo, Nikolajus išsvaidė visus gandrų kiaušinius, po to ėmė ardyti ir žemyn mėtyti lizdo šakas. Kelis kartus atsistojęs ant kamino krašto vyras kėlė rankas ruošdamasis šokti, tačiau po to vis persigalvodavo.
Sužinojusi apie bėdą iš namų Šiauliuose atskubėjo pensionate dirbanti gydytoja psichiatrė Eugenija Nekrašienė. Ji bandė pasiryžėlį atkalbėti, deja Nikolajus medikės nenorėjo nė klausytis, rėkė nevažiuosiąs į jokią psichiatrijos ligoninę, o ypač Šiaulių. Rasti bendrą kalbą su savižudžiu policininkams bei ugniagesiams sekėsi dar prasčiau - Nikolajus baidėsi visų uniformuotų vyrų, rėkavo geriau mirsiąs, nei pakliūsiąs policininkams į rankas.
Pusę dešimtos vakaro išaiškėjo, jog geriau už medikus ir pareigūnus nusižudyti panorusį vyrą supranta Aukštelkės pensionato socialinio darbuotojo padėjėjas Valerijus Servutas.
- Kolia, ar nori alaus? - užvertęs galvą riktelėjo Valerijus. - Nekvailiok, nulipk. Išgersim!
Pamatęs, kad Nikolajus dalykišku pasiūlymu susidomėjo, kažkuris iš pareigūnų žaibu nulėkė į parduotuvę ir atvežė vieną butelį. Matydamas V. Servuto rankose savo mėgstamiausią gėrimą, Nikolajus atgavo sveiką nuovoką ir greitai nusileido kopėčiomis žemyn.
Ar apačioje Nikolajui buvo duota gurkštelėti alaus, nepranešama, tačiau pensionato gyventojai korespondentui kitą dieną pripažino, jog jei Kolia būtų pasijutęs apgautas ir negavęs išgerti, būtų kaip vijurkas vėl užsliuogęs ant kamino ir nedelsdamas nė sekundės nušokęs. Apsiraminusį vyriškį pavyko prikalbinti važiuoti į jam priimtiną - Šaukėnų - psichiatrijos ligoninę, kur jis yra ir dabar.
Pensionato globotiniai dabar vėl ramūs šildosi prieš saulutę. Vieninteliai, kas liko nusiminę - kiaušinių netekę gandrai, kurie ant nelemtojo kamino šiemet lizdą susisuko pirmą kartą.
Aliaus Smarkūno nuotr.
Derybos su savižudžiu bergždžiai vyko pusantros valandos ir tikriausiai būtų pasibaigusios mirtimi, jei ne alus.
(Kaminas-1; 2; 3; 4)
Jei būtų buvęs pasiūlytas anksčiau alus tikrai būtų spėjęs išgelbėti ir nespėjusių išsiristi gandriukų gyvybes.
(Kaminas-5.jpg).
