Lietuvos mokslo žmonėms, pirmučiausia humanitarams bei socialiniams tyrinėtojams ir šiaip jau kenčiantiems nuo pačių įvairiausių problemų, mestas dar vienas akibrokštas - mokslo politikai nusprendė, kad lietuvių kalba šioje srityje iš esmės nereikalinga. Nuo šiol bus vertinami ir remiami tik tie mokslo darbai, kurie skelbiami užsienio kalbomis.
Gerai žinoma lietuviška patarlė skelbia, kad gerais norais pragaras grįstas. Liaudies išmintį galima pritaikyti ir čia nagrinėjamam atvejui. Iš tiesų Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybės priimtas sprendimas, kuriam įsigaliojus lietuvių kalba kaip mokslinės komunikacijos priemonė faktiškai nebetenka bet kokio, netgi paties kukliausio vaidmens, buvo veikiausiai paskatintas didžiulio ir teisėto susirūpinimo Lietuvos mokslo ateitimi.
Jokia paslaptis, kad Lietuvos humanitarai, sociologai ir kitų giminingų mokslo krypčių atstovai sovietmečiu buvo priversti murkdytis tik savo balose, kurias stropiai prižiūrėjo budrūs ideologiniai cenzoriai. Nenuostabu, kad ištisus dešimtmečius priversti ieškoti legalių priemonių, kaip ginti lietuvių kalbą ir krašto kultūrą, be to, stokodami galimybių vykdyti šiuolaikiškus tyrinėjimus, remtis naujausiomis analizės procedūromis, šių sričių mokslininkai buvo priversti tenkintis senstelėjusiais tyrimų metodais, neadekvačiomis materialinėmis sąlygomis ir kitokiomis anuometinių suvaržymų primestomis aplinkybėmis. Galimybės skelbti savo darbus užsienio kalbomis arba publikuoti juos už SSSR ribų buvo be galo ribotos ir tvirtai kontroliuojamos. Šios praktikos padariniai jaučiami iki šiol: mokslo darbų užsienio šalyse ir šiaip jau publikuojama nedaug, o dar rečiau išvysi lietuvišką pavardę vartydamas kokį nors tarptautinėje mokslo visuomenėje labiausiai adoruojamą leidinį…
Esant tokioms aplinkybėms, visiškai natūralu, kad mėginama institucinėmis priemonėmis užtikrinti, kad humanitarinių ir socialinių tyrimo sričių žinovai dažniau ir drąsiau įžengtų į tarptautinių mokslo bendrijų teritorijas, pasitikrintų savo jėgas užsienyje leidžiamoje mokslinėje periodikoje ir sykiu sulauktų savo darbų įvertinimo platesniu mastu… Tai siekiniai, kuriems prieštarauti galėtų tik labai siauro akiračio ir riboto supratimo apie šiandieninį pasaulį mokslo politikas.
Tačiau yra ir kita šio reikalo pusė. Įsigaliojus nutarimui vertinti ir remti tik tuos mokslo darbus, kurie publikuojami užsienio kalbomis (akivaizdu, kad prioritetas bus teikiamas anglų kalbai) humanitarika praktiškai nebetenka ne tik savo reikšmės, bet ir daugelio svarbių funkcijų. Galiausiai jei priverstinai reikalaujama, kad mokslo darbai būtų rašomi nelietuviškai, mokslo bendruomenei lietuvių kalba tampa praktiškai nereikalinga. Kam skelbti darbus, kurie nebus nei vertinami, nei užskaitomi kaip mokslinė produkcija? Verčiau jau palikti ją žurnalistikai…
Priėmę tokį sprendimą mokslo politikai veikiausiai nenumatė toli siekiančių šio žingsnio padarinių. Sakykime, kad politikos spiriama humanitarų bendruomenė veikiai įvaldo svarbiausias užsienio kalbas, pramoksta populiaresnių analizės metodų ir visa “in corpore” skelbia savo darbus tomis kalbomis užsienio šalyse. Bet nustojus rašyti mokslo veikalus gimtąja kalba, tarsi iš gausybės rago pasipila ištisas problemų srautas. Jei mokslinis-tiriamasis darbas vykdomas užsienio kalbomis, kuriam galui universitetuose dėstyti lietuviškai… Tačiau jei rašoma ir dėstoma angliškai, ką daryti bendrojo lavinimo mokykloms, kurių programos adaptuoja ir prieinama forma perteikia vaikams mokslo pasiekimus… Kas kurs lietuvišką terminiją? Gal tie, kurie bus tarpininkai tarp mokyklos ir mokslininkų? Kokia nors nauja, pasaulyje dar negirdėta specialistų rūšis? Problemą išsispręstų nebent lietuvių kalbą išgujus ir iš mokyklos. Tačiau kiekvienam, kurio dar neapleido sveikas protas, akivaizdu, kokių katastrofiškų padarinių susilauktume, jeigu ir ten ji netektų savo vietos.
Akivaizdu, kad šį iš pažiūros geranorišką, bet iš tiesų labai grėsmingą sprendimą padiktavo gamtamokslių, nelabai suvokiančių kalbos reikšmės nacionalinei kultūrai logika. Galiausiai šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje, kur itin skatinamas tarptautinis bendradarbiavimas, nerasime jokios šalies, kuri prievartautų savo mokslininkus išsižadėti gimtosios kalbos. Skatinti ir prievartauti yra skirtingi dalykai.
Beje, mintis apie lietuvių kalbos netinkamumą mokslui ne nauja. Ir sovietmečiu buvo reikalaujama disertacijas ir svarbesnius mokslo darbus rašyti Didžiajam Broliui suprantama kalba. Tos praktikos rezultatus jaučiame iki šių dienų. Keisčiausia tik tai, kad nenusisekusį eksperimentą sumanyta vėl pakartoti. Tik šįsyk tai jau “šiuolaikiškai”, “pliuralistiškai” mąstančių mokslo strategų sprendimas…
