Jau keletą metų Lietuvos mokslo politikų, aukštųjų mokyklų rektorių ir administratorių žodyne įsitvirtino naujas žodis - paslaugos. Vis dažniau kalbama, kad universitetai veikia rinkos ekonomikos sąlygomis, kad būtina plėtoti paslaugų sektorių. Tokia retorika praranda savo nekaltybę vos tapusi veiklos vadovu. Pasiaiškinkime, kas slypi už žodžių?
Raginimai orientuotis į rinką ir teikti jai paslaugas, mainais, suprantama, gaunant plėtrai būtinų lėšų, yra gerokai fariziejiški. Pirmiausia dėl to, kad pokomunistinėje Lietuvoje tikrų laisvosios rinkos santykių dar nėra. Visai nenuostabu, kad tik dabar susigriebta, jog praėjus dvylikai metų nuo priklausomybės pabaigos, Jungtinėse Valstijose mūsų šalis nelaikoma rinkos ekonomikos veikimo zona. Ir tikriausiai ne todėl, kad amerikiečių analitikai būtų apsirikę, bet dėl to, kad pokomunistinė ekonomika kupina vidinių prieštaravimų.
Kita vertus, absoliučiai laisva rinka yra liberalų ideologijos klišė, turinti nedaug bendra su Vakarų pasaulio ekonomikos realybe. Pavyzdžiui, “laisvosios rinkos” santykiai su užsienio šalimi išsyk baigiasi, kai tik JAV paskelbia jai karą ar jei ši patenka jos nemalonėn. Laisvos ir nepriklausomos verslo korporacijos išsyk suskumba perkelti savo operacijas į kitus, saugesnius regionus. Tačiau svarbiausia netgi ne tai, kiek žodžiai “laisvoji rinka” atitinka realybę.
Gerokai liūdniau tai, kad kartu su retorika į mūsų visuomenės gyvenimą perkeliami Vakarų realijų “vaiduokliai”, kurie atsidūrę jiems ganėtinai svetimoje dirvoje įgyja dar šiurpesnius pavidalus. Pavyzdžiui, ką reiškia iš pažiūros nekaltas raginimas, kad universitetai privalo suktis rinkos sąlygomis? Retorikos ir iš jos išplaukiančių politinių veiksmų padariniai esti rimti. Apeliavimas į rinką atriša valstybės institucijoms rankas ir leidžia mažiau lėšų skirti aukštojo mokslo plėtrai. Be to, universitetai akinami plėsti paslaugų sektorių, imtis įvairių “užsakomųjų” ir “taikomųjų” tyrimų, aukoti mokslinio darbo ir studijų kokybę dėl lengvo ir greito “uždarbio”.
Jungtinių Valstijų universitetuose “paslaugų” sektorius ėmė sparčiai vystytis jau septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Ir šioji raida buvo glaudžiai susijusi su nauja retorika. Kaip tik tuomet, 1963-1964 metais, ir buvo paleistas į pasaulį “multiversiteto” terminas. Jis reiškė, kad universitetas tapo griozdiška pramonės ir verslo korporaciją primenančia struktūra, kurios dalys retai sąveikauja tarpusavyje, kur tarp atskirų sektorių nėra beveik jokių ryšių, kur klesti ir valdo efektyvumo ir naudos ideologija. Tačiau universitetas turi seną tradiciją ir daugybę praeities reliktų. Jis atlieka visuomenėje gerokai daugiau funkcijų nei suabsoliutinta vartotojų visuomenės įpiršta misija - teikti visuomenei “paslaugas”.
Didžiausia problema ir yra ta, kad universitetas nėra ir negali būti verslo korporacija, neprarasdamas daug svarbesnių savo bruožų. Vakarų pasaulyje parašyta šimtai knygų vien apie tai, su kokiomis problemomis susidūrė aukštojo mokslo įstaigos iš tradicinių elitinių institucijų virsdamos masinėmis. Jos sprendžiamos jau daugiau nei tris ketvirčius amžiaus. Kiek trumpesnė universiteto kaip “paslaugas” teikiančios įmonės istorija, sukėlusi dar daugiau problemų, dar daugiau prieštarų vidinėje universiteto struktūroje ir veiklos krypčių išsidėstyme. Virsmas verslo įmone nebeleidžia universitetui vykdyti kitų dviejų labai svarbių, esminių savo funkcijų - būti mokslinių tyrimų ir studentų lavinimo centru. Apie tai pats laikas susimąstyti tiems, kurie atrajoja menkai sugrumuliuotas, paviršutiniškas ir pavojingas idėjas.
Aukštojo mokslo reforma? (1) http://www.omni.lt/index.php?base/z_84485Aukštojo mokslo reforma? (2) http://www.omni.lt/index.php?base/z_85007Aukštojo mokslo reforma? (3) http://www.omni.lt/index.php?base/z_87100Aukštojo mokslo reforma? (4) http://www.omni.lt/index.php?base/z_89330Aukštojo mokslo reforma? (5) http://www.omni.lt/index.php?base/z_91000
