Pastaruoju metu skelbiamas naujas vajus - universitetų darbas bus vertinamas pagal jų pagaminamos mokslo produkcijos kiekį. Iš pirmo žvilgsnio tokia aukštojo mokslo ideologija atrodo labai laiku ir nepriekaištinga. Tačiau jei universitetai bus vertinami tik pagal šį kriterijų, problemų artimiausiais dešimtmečiais tikrai nepritrūks.
Iš tiesų nauja aukštojo mokslo vertinimo programa turi nemaža privalumų. Jokia paslaptis, kad per tuziną metų į mokslinio darbo produktyvumą universitetuose buvo žvelgiama pro pirštus. Ilgą laiką skelbti mokslines publikacijas aukštųjų mokyklų dėstytojams nebuvo privalu. Jie buvo atestuojami už parašytas disertacijas, docento ar profesoriaus pareigoms būdavo perrenkami neatsižvelgiant į jų mokslinio darbo produktyvumą. Šiemet susigriebta rūpintis, kad aukštųjų mokyklų profesūra imtųsi kelti mokslinio darbo našumą. Toks susirūpinimas lyg ir pagrįstas. Kokia gali būti pagarba profesoriui, kuris per kelias dešimtis metų nėra paskelbęs jokių svarbesnių tyrinėjimų, kurio vardas nėra gerbiamas mokslininkų bendruomenėje? Juoba kad Lietuvos aukštosiose mokyklose esama ir tokių dėstytojų, kurie tėra žinomi tik tos katedros ar fakulteto, kuriame dirba, kolegoms. Tačiau ko vertas mokslo žmogus, jei jis nėra žinomas platesniam savo srities kolegų ratui? Ko vertas tas, kuris nėra nuveikęs nieko reikšminga mokslo tyrimų srityje, nors tariasi perduodąs naujausias žinias studentams?
Tačiau pati problema nenauja. Jungtinėse Valstijose ir Europoje jau susivokta, kokia žala daroma aukštajai mokyklai, jei vertinamas vien mokslinis darbas, o dėstymas tėra nereikšmingas mokslinės veiklos priedėlis. Jau daugiau nei dešimtį metų JAV diskutuojama apie pedagoginio darbo devalvavimo padarinius. Šiandien bene didžiausia JAV aukštojo mokslo sistemos problema - bakalauro lygio studijos, kuriose perimamos bendrosios žinios. Iškilesni profesoriai vengia dėstyti bakalaurams, nes bendrasis lavinimas laikomas neprestižiniu dalyku. To lygmens studentams dėsto dažniausia asistentai (t.y. magistrantai ar doktorantai), kurių didžioji dalis atvykę iš Azijos šalių ir prastai įvaldę anglų kalbą. Profesoriai dėsto tik magistrantams ir doktorantams, su kuriais susitinka porą sykių per savaitę. Tai seminarinio pobūdžio užsiėmimai, kuriuose dėstytojai patikrina savo mokslines hipotezes, aprobuoja būsimus mokslinius straipsnius, pasitikrina savo argumentų stiprumą. Nenuostabu, kad Amerikoje pastaruoju metu skundžiamasi dėl žemo bendrojo išsilavinimo lygio.
Formuojant Lietuvos mokslo politiką paprastai apeliuojama į Vakarų šalių praktiką. Bet dažniausiai nutylima, kad ta praktika neretai ydinga, kad Vakarų šalyse vyksta labai rimtos diskusijos apie mokslinių tyrimų ir studijų santykius. Šia tema prirašyta šimtai knygų ir tūkstančiai poleminių straipsnių. Neneigiu, kad Lietuvoje išties labai svarbu didinti rimtos mokslinio darbo produkcijos kiekį. Tačiau ne bet kokia kaina. Šiandieninės Lietuvos dėstytojai turėtų būti nė kiek nemažiau skatinama didinti pedagoginio darbo kokybę, parengti ir atnaujinti skaitomus kursus. Ir žinoti, kad tai ne priedėlis prie mokslinio darbo, o lygiavertė, gal netgi svarbesnė veikla. Ir pedagoginiai docento ar profesoriaus vardai turėtų būti teikiami ne vien pagal mokslinio darbo rodiklius, bet ir už pedagoginę patirtį. Kai ką šioje srityje galėtų nuveikti Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybė, skirdama premijas geriausiems universitetų pedagogams, parengusiems naujus ir reikšmingus kursus, parašiusiems gerai įvertintus vadovėlius. Jei dėstymas, virtęs formalizuota, kone ritualine veikla, atgaus prestižą, galbūt sugebėsime išvengti krizės, kuri jau ištiko JAV aukštojo mokslo sistemą, kad ir kokie patrauklūs atskiri jos aspektai būtų.
Aukštojo mokslo reforma? (1) http://www.omni.lt/index.php?base/z_84485Aukštojo mokslo reforma? (2) http://www.omni.lt/index.php?base/z_85007Aukštojo mokslo reforma? (3) http://www.omni.lt/index.php?base/z_87100Aukštojo mokslo reforma? (4) http://www.omni.lt/index.php?base/z_89330
