Psichopilstukininko mintys
Einu namo! Po kojom žemė supas,
Skrajoja medžiai, krūmai ir stalai.
Į galvą sunkias balzganas pilstukas,
O kojos - kaip protezų gabalai.
Aplinkui kliuksi jūra iki kelių,
Apsėmusi purvinus striukės skvernus,
Kvatoja gatvėj keletas bobelių,
Kada lendu pro tvorą į namus.
Matau kaimyną - eina kaip šėtonas
Pro savo kiemo atlapus vartus
Ir kalbina sutikęs mano žmoną
Tarsi nematęs kelerius metus.
Einu namo! O kerštas kerštą stumia
Ir nežinau, kada jisai išnyks...
Vis tiek visus pakarsiu, išmėtysiu pakrūmėm,
Jeigu žmonos papjauti nepavyks...
REKLAMA
