Kasdien girdžiu ir skaitau, kad šeimoje mušamos moterys. Mušamos kaimų, miestelių ir didmiesčių gyventojos. Mušamos namų šeimininkės, mokytojos, gydytojos, bankininkės. Mušamos niekam nematant, daužomos vaikų, tėvų ir kaimynų akivaizdoje.
Keisčiausia, kad tos moterys su tais vyrais ir toliau gyvena. Juk galėtų kreiptis į policiją, trenkti durimis ir išeiti, išgrūsti lauk tą mušeiką ar net iškelti jam bylą už smurtavimą, išsiskirti. Bet ne, jos nieko tokio nedaro.
Bandau įsivaizduoti, kaip atrodo santuokinis gyvenimas tokios moters akimis...
Pažintis
Mūsų pažintis galėtų būti tokia. Aš – kompleksuota, nerangi, susigūžusi, vaikinų dėmesio nelepinama „pilka pelytė“. Jis – draugų kompanijų siela, pokštininkas, šokėjas, merginų dūsavimų objektas. Susitiktume kokiose nors vestuvėse ar gimtadienio vakarėlyje. Jis, mergindamas moteriškos lyties atstoves, neaplenktų ir manęs. Aš rausčiau, balčiau, veblenčiau nei šį, nei tą, o jis tik juoktųsi, matydamas jo sukeltą mano sumišimą. Jis panorėtų su manimi pasimylėti. Išgertas alkoholis, netikėtai užplūdusi laimė, jog esu geidžiama, panaikintų bet kokias abejones.
Po šio pasimylėjimo jis gerokai atšaltų. Jo žvilgsnis kryptų kitų merginų pusėn. Bet aš jau nebegalėčiau be jo gyventi. Lyg būčiau priklausoma nuo narkotiko. Aš jam skambinčiau, jo ieškočiau kavinėse, pas draugus, kantriai kęsčiau kitoms merginoms jo taip dosniai žarstomą dėmesį. Aš kviesčiausi jį pietų ar vakarienės, siūlyčiausi išskalbti jo drabužius, parašyti už jį referatą ar net diplominį darbą, skolinčiau pinigų. Ir vieną dieną gal atstumtas kokios gražuolės, gal neišlaikęs egzaminų sesijos ar praradęs darbą jis pasiūlytų mums susituokti.
Istorija galėtų prasidėti ir taip. Aš – šauni, protinga, pavyzdinga, gabi mokinė, studentė ar darbuotoja. Mylima draugų, kolegų ir darbdavių. Man viskas kuo geriausiai klotųsi. Neaplenktų ir vaikinai, tačiau atsiduoti meilei man trūktų laiko, nes turėčiau daug ateities tikslų, užduočių, kuriems ir pašvęsčiau save. Jis – gyvenimo vėtomas ir mėtomas. Mėgėjas išgerti, gal net kalėjęs (buvęs apkaltintas ir nuteistas neteisingai, nes draugeliai „pakišo“), bedarbis, išlaikomas tėvų, turintis psichikos problemų.
Susitikus jis mane patrauktų savo liūdesiu, bejėgiškumu. O dar ta jo liūdna gyvenimo istorija! Joje nebūtų nė trupinio meilės: tironai tėvai ar našlaitystė, vargas, prievarta, vienatvė. Ir kažkokia vidinė paslaptis, kuri taip trauktų mane, taip norėčiau ją išlukštenti. Aš rūpinčiausi juo. Sukčiau galvą, kuo čia jį pradžiuginus, kokių gerų manierų išmokius. Dovanočiau jam brangias dovanas, kviesčiau į kavines, raginčiau mesti gerti (ir jis tikrai imtų mažiau vartoti alkoholio). O jis skambintų man daugybę kartų per dieną, lauktų manęs prie darbo, parneštų iš parduotuvės nešulius. Svajotume apie vaikučius, gražius namus, bendrą ateitį. Mes švelniai mylėtumėmės. Po kurio laiko susituoktume.
O štai dar kaip galėtų viskas prasidėti. Aš – šauni, seksuali mergiotė, nuolat galvojanti, kur linksmiau praleisti laiką. Daug dėmesio skirčiau madai, grožiui, draugams, kitkam laiko ir nebeliktų. Mane trauktų stiprūs, drąsūs, kovingi vyrai. Ir štai vienoje siautulingoje kompanijoje sutikčiau jį – treniruoto, raumeningo kūno vyruką be ceremonijų. Man smagu būtų jausti, kaip jis nenuleidžia nuo manęs akių. Jis parskraidintų mane namo, įsisodinęs į savo greitą, prabangų automobilį, o gal užsimetęs ant „britvos“. Paskui pasipiltų dovanų, didelių gėlių puokščių lietus, įsisuktų vakarėlių draugų kompanijose karuselė.
Jis visada turėtų pinigų. Iš manęs jam tereikėtų grožio, sekso ir paklusnumo. Nepakęstų jokių prieštaravimų, tačiau man nebūtų sunku sutikti su mylimojo norais. Gal keletą kartų tektų už savo kaprizus ar atsikalbinėjimą būti ir apstumdytai. Na, gal kokį kartelį ir "užvažiuotų", bet juk būčiau kalta, kad nenusileidau. Juk vyrai muša tik tas, kurias myli. Svarbiausia, jog už jo nugaros tikrai saugu, o gyvenimas su juo juk pilnas nuotykių ir rizikos. Neilgai trukus mes susituoktume. Visai tikėtina, kad tai įvyktų „iš reikalo“.
Santuokos pradžioje
Po vedybų ryšys staiga pasikeistų. Nežinia kodėl viskas, ką daryčiau ar sakyčiau jį imtų be galo nervinti. Iš pradžių jis gal užsisklęstų ir keletą dienų ar savaičių atkakliai tylėtų. Atsuktų nugarą lovoje. O gal nesivaldydamas rėktų, kad persūdžiau barščius, kad neišlyginau jo marškinių, kad atrodau vėpla. Aš, žinoma, pulčiau savo klaidas taisyti. Labiau kontroliuočiau savo žodžius, gaminčiau jo mėgstamiausius patiekalus, švarinčiau visus namų kampus, šypsočiausi ir žavėčiausi juo.
Namie jis taptų vis labiau suirzęs. Jį siutinte siutintų vien mano vaizdas. Jis visur matytų mano klaidas ir kaltes. Dužtų į sieną svaidomos lėkštės su pietumis ar vakariene, telefono aparatai, būtų spardomi baldai, naminiai gyvūnai, mėtomi per langą mano daiktai. Ir vieną dieną įvyktų tai.
Aš gal pavėluočiau sugrįžti iš darbo kokias dešimt minučių, o gal užtrukčiau pas draugę ar sergančius tėvus, gal būčiau pamiršusi nupirkti dešros, kurią jis mėgsta, o gal sugestų unitazo bakelis. Įžengusi pro duris išvysčiau jo sustingusį veidą, o po to pasipiltų jo kumščių smūgiai, kojų spyriai, jo rankos smaugtų mane. Siaubas surakintų mano kūną. Kažkoks jausmų ir minčių paralyžius.
Po šios egzekucijos jis užsirūkytų ir ramiai man išaiškintų, kad „aš pati to prisiprašiau, nes pavėlavau /nežinia kur trankaus / esu neištikima / netvarkinga / nerūpestinga“. O paskui mane švelniai apkabintų, priglaustų ir atsiprašytų, jog pernelyg pasikarščiavęs, bet aš irgi turinti labiau jį mylėti ir neerzinti. Ir gal nusineštų į lovą, kurioje mūsų lauktų aistringa palaima. O gal rytojaus dieną mano mėlynes pasistengtų atpirkti brangia dovana ar ypatingu dėmesiu man ar vaikui.
Po keleto ar kelių dešimčių santuokos metų
Gyvenimas virstų pragaru. Namuose tvyrotų įtampa, su nerimu ir baime aš ir vaikai lauktume tėčio. Jam įeinant pro duris stebėtume jo veido išraišką ir bandytume spėti, kokios jis šiandien nuotaikos. Tai reikštų, ar šiandien jis mane puls ar bus galima tyliai susigūžus prastumti dieną. Jausčiausi išvargusi, bejėgė, amžinai norinti tik miegoti. Gyvenčiau atsiskyrusi nuo viso pasaulio, nes jis seniai būtų uždraudęs man bendrauti su draugais ar skambinti tėvams. Paknopstom iš darbo lėkčiau namo, kur kuopčiau, gremžčiau namus, sukčiausi prie puodų, kad visada jo lauktų garuojantis maistas.
O jis vis dažniau kažkur užtruktų, išvyktų. Kartais negrįžtų naktimis. Vis dažniau parslinktų namo išgėręs. Nuo jo vis dažniau tvokstų svetimais kvepalais. Bandyčiau jam dėl to priekaištauti, bet „pokalbis“ baigtųsi kaip visada – būčiau sumušta. Taigi dabar tik tylėčiau. Gyvenčiau iš inercijos, lyg koks robotas. Ir pasiskųsti negalėčiau, nes juk pati dėl visko būčiau kalta. Tokia gėda! Norėčiau užmigti ir niekada nebeprabusti. Tik mintis apie vaikus sulaikytų mane. Nors ir jie, atrodo, nusisuktų nuo manęs. Štai, kai vyras suruoštų eilinį auklėjimo seansą, sūnus įsijungtų muziką visu garsu ir užsidarytų savo kambaryje.
Skaityčiau žurnaluose, matyčiau per televizorių raginant moteris nesitaikstyti su smurtu. Tie pamoralizavimai ir pamokymai erzintų, nes lengva švaistytis žodžiais. Kur aš išeičiau su vaikais? Jis manęs, tikrai, nepaleistų. Persekiotų, daužytų, o gal net pribaigtų. Jėgų priešintis jau seniai nebelikę. Mane valdytų baimė. O giliai viduje aš jį vis dar tebemylėčiau. Galų gale turėčiau būti dėkinga, kad jis su tokia nevykėle, kaip aš, gyvena. Be jo manęs telauktų šalta vienatvė.
Pabaiga
Pabaigoje – sunaikinto gyvenimo griuvėsiai ir juodi varnai, skraidantys virš jų.
P.S. Prieš daugelį metų perskaičiau ypatingai išmintingą dominikonų vienuolio Louis Evely knygą „Visi mes broliai“. Joje radau štai tokią mintį: „Ką reiškia mylėti artimą? Ar jam tik padėti, pagelbėti, jį užjausti? Ne! Dievas nesakė: padėkite vienas kitam, palaikykite vienas kitą, patarnaukite vienas kitam. Jis pasakė: Mylėkite vienas kitą! Ką gi iš tikro reiškia mylėti? Visų pirma tai reiškia žmogui linkėti visokio gero ir niekad jo neteisti. Teisti žmogų, - reiškia, pasakyti jam tai, ką apie jį žinai. Taip darydamas jį užmuši. Toliau – žmogų mylėti, reiškia, iš jo ko nors gera laukti“.
P.S.S. Visoms, šeimoje smurtą kenčiančioms moterims siūlyčiau perskaityti:- Dr. Susan Forward ir Joan Torres. Vyrai, kurie nekenčia moterų, ir moterys, kurios juos myli. Kaunas, DAJALITA, 2003.- Robin Norwood. Moterys, kurios myli per stipriai: Kai trokštate ir viliatės, jog jis pasikeis. Vilnius, VIA RECTA, 1999.- Džudita R. Smit. Laikas išsivaduoti: aš nusprendžiau keisti savo gyvenimą. Kaunas, Ramduva, 2003.- Giacomo Dacquino. Baimė mylėti. Vilnius, “Katalikų pasaulis”, 2003.
femina.lt
