Augustas TAMALIŪNAS
O Sartai, jūs Sartai išgirtieji,
su žirgais, išvarytais ant ledo!
Kai padoriai už lūpos įlieji,
abstinentai ilgai pirštais bado.
(Pagal P. Širvį)
Jau kelis amžius vasario pradžioje Dusetose (Zarasų raj.) vykstančiose tradicinėse žiemos lenktynėse aną šeštadienį buvo sumušti keli Rekordai - tokį pavadinimą turintis senas rusiškas televizorius, kurį į alų išmainyti bandė du vietos girtuoklėliai, ir šitokia pravarde gerai žinomas kišenvagis, paprastai gribišiaujantis pavieniui Kauno sporto halėje ir nemokantis duoklės jokiam banditų cechui. Kiti ilgapirščiai darbavosi sutartinai, dažniausiai po tris, užtat ir nebuvo apsnukiuoti. Vienas žurnalistas, nebūtinai šių eilučių autorius, nenorėdamas gauti peiliu į šoną žmonių skruzdėlyne ir geranoriškai nusukęs žvilgsnį nuo mikliai iš rankų į rankas keliaujančios dar šiltos piniginės, vėliau už tai buvo atlygintas. Sakalo akis, tiktai ne Fenimoro Kuperio romano herojus, o Pravieniškėse savo amatą tobulai įvaldęs vagis (iš kurio miesto, prašom nepykti, nesakysiu), reporteriui užfundijo starkos su šašlyku pridėtinai ir pasigyrė, kad per nepilnas tris valandas jų brigada sugraibė banko valdytojo atlyginimo vertą grobį. Ta pačia proga Auksiniams Nageliams, jų trio narei, pašnekovas liepė grąžinti prieš penkias minutes korespondentui nusegtą laikrodį, o Žaibas, dar vienas tos pačios grupės meistras be įsimintinų žymių veide, neprašomas atidavė nugvelbtą redakcijos darbuotojo pažymėjimą. Girdi, beveik saviškis esi, skaitome tavo rašinius ir mokomės, kaip dera neįkliūti. Hm! Sunku numanyti, kiek per tokį gausų žioplių antplūdį kone juvelyriškai buvo išvalyta kišenių, tačiau tikriausiai galutinė suma iš nuostabos priverstų išsižioti netgi policijos generalinį komisarą. Kai dirba tikri specai, rezultatai prašoka Teisingumo ministerijos lūkesčius!
Žirgų lenktynių organizatoriai, ypač sekretoriatas, neišvengė klaidų. Tai, žiūrėk, per mikrofoną praneša, kad iš moterų greičiausiai 1,6 kilometro trasą įveikė Vanda Žemaitienė, tai vėl - po garsaus pardon! - skelbia, jog pati geriausia vis dėlto Loreta Motiejūnaitė. Panašiai nutiko ir Dariui Rožei, katras nespėjo pasidžiaugti laimėtu prizu, nes pastarąjį membranos niurkytojai neturkus atidavė Bronislavui Guogužiui. Bent jau šitaip aidėjo į snyguriuojantį dangų. Kita vertus, apdovanojimų pakako netgi pralaimėjusiems, dargi iškritusiems iš važio, na, o puikiausias to pavyzdys - prezidentas Algirdas Brazauskas, varžęsis tarp politikų pačioje pabaigoje. Vis dėlto Jo Ekscelencijos garbei dera pasakyti, kad buvęs valstybės vadovas rungtyniavo pats, be jokių asistentų, ne taip, kaip darė Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas, sėdęs į rogutes su varžytuvių laimėtojo Kazimiero Trotos sūnumi Kastyčiu, be abejo, turinčiu tėvo pavardę. Pravartu pacituoti už manęs stovėjusios nepažįstamos moters repliką, žinoma, adresuotą ne pačiam jauniausiam sportininkui, o antrajam pagal rangą nūdienės Lietuvos asmeniui, sėdėjusiam - aha! - greta žirgininko. "Ojetau, koks nupiepėlis!" - šūktelėjo gražuolė. Ničniekas nė nesistebėjo, kad Energizeriu pramintas bėgūnas ir šįkart nugalėjo, nors tempė du žmones. Argi verta stebėtis, kad Artūras Paulauskas po to buvo apraišiotas kaip cirko pajacas nugalėtojo juosta? Kastyčio Trotos niekas daugiau neprisiminė. Šit kokia padėka už pergalę! Užbėgant įvykiams už akių ir samprotaujant logiškai, mūsų skaitytojams patartina įsidėmėti, jog įstatymdavių vadovas išvis pirmąkart sudalyvavo, kaip sakė lietuvių kalbos, matyt, neišmanantis vienas šnekorius, dviejų šimtmečių istoriją turinčiose žirgų lenktynėse. Ne vien kaip važiuotojas, be kita ko, o ir kaip žiūrovas. Matyt, nuo Latvijos iki Gudijos, nuo Lenkijos iki Rusijos įsikūrusiai respublikai, tiksliau pasakius, jos vedliams, didelį populiarumą suteikia netgi profiliu ir anfas pasirodymas tokiame renginyje. Algirdas Brazauskas, dantis praėdęs politikas ir nenuilstantis lenktynininkas, tatai suprato jau seniai.
Prezidentas paėmė į rankas Stasio Kėrio, berods, daugiausia specialių prizų - tris! - iškovojusio varėniškio žirgo Fagoto vadeles. Negali būti nė kalbos, kad praeityje ne sykį ir ant Sartų ežero ledo, ir hipodromo treku skriejęs politikas sutriko.
Vieno kryptelėjimo pakako. Tiktai liuokt, važiuotojas virst, ir mikrofonas jau rėkia, kad žiūrovai pasisaugotų, kad laksto palaidas ir niekieno nevaldomas žirgas. Beje, iš pradžių žmonės taip ir nesuprato, kas nusirito nuo pasėsto, nes tatai atsitiko gana toli nuo tribūnų, be to, automobilis greit priglobė iškritėlį ir atvežė į finišą maždaug tuo metu, kai ten dievaži ne savo jėgomis ir sumanumu iškovota juosta puikavosi Artūras Paulauskas. Tiktai paskiau, kai buvo pranešta, jog ir nebaigęs trasos Algirdas Brazauskas perrišamas kone analogiškai, žiūrovai susivokė, kas nutiko. Tarp kitko, daugelio smaksotojų simpatijos krypo prezidento pusėn. Viskas aišku: verčiau pačiam varžytis, patirti nesėkmę ir atsikelti, negu kito vežamam atlėkti į galinę liniją.
Dar smagu pridurti, jog iš lenktynėse kanopas mušusių 63 žirgų - Princo, Bondo, Gipso, Kokoso, Dragūno, Plombyro, Čerokio (pamenu tave, O. Henri!), Urano, Komforto, Grikio - nereikia spręsti, kad į ledu ir sniegu padengtus takus hipodrome išbėgo kumeliai. Buvo ir patelių, kurias šeimininkai šaukė įvairiais vardais - Depresija, Nasturta, Elada, Čelesta, Dūšia, Apaščia, Usne. Viena iš čia nepaminėtų - Vaidilutė! - širvintiškį Alfredą Žarnauską atnešė į finišą trečią. Na, o didįjį žiemos prizą laimėjo Valdas Rimša, eikliausiu žirgu važiavo Algis Vilkinis, savąjį ristūną geriausiai suprato ūkininkas Jonas Zakšauskas, simpatiškiausia varžybų dalyve buvo išrinkta Janina Samanavičiūtė, vyriausias amžiumi čia lėkė Petras Kaslauskas, o jauniausia vadeliotoja pripažinta Lena Glebovaitė. Visų nesuminėsi! Tarp kvapą traukiančių kepsnių, gerokai už Užtiltės kaimo, padebesiuose žvilgsnius traukė du oro balionai. Skirtingų spalvų, kad juos kur kalės apčiurkštų, jei pajėgtų, ir su nevienodomis reklamomis. Prie vieno jų, spalvingesnio ir gelsvesnio, apačioje būriavosi vaikai. Žemėje, be abejo. Jų tėvai vargiai įstengė nuginti atžalas į pašalį. Malonumas pakilti daugmaž aštuoniese į turbūt 100-125 metrų aukštį atsiėjo nuo 40 iki 50 litų kiekvienam. Kaip gimdytojai susitars ir sugebės derėtis. Automobiliu "Reno" prieš mus atvažiavę čekai nuolat kraipė galvas. Jiems patiko, kad alaus buvo daug ir visuose pašaliuose, bet sakė niekaip nesuprantantys, kodėl kai kas jį šildo, paprasčiausiai įliedami į šnekutį karšto vandens. Tai jau ne alus, o pamazgos! Tokia buvo Jaroslavo Hašeko tėvynainių nuomonė. Jie pritarė tik "Šauniojo kareivio Šveiko nuotykių" autoriui, kad šiandieninis troškulys yra vakarykščio troškulio pasekmė. Kas taip, tai taip! Mudu su fotografu, maždaug it karo metais pagarsėjęs savižudis Aleksandras Matrosovas, irgi fanatiškai stengiamės uždengti krūtinėmis ambrazūras. Kad tiktai atvykėliai nepastebėtų, kaip mūsiškiai kaitina alaus bokalus, pasistatę juos rūkstančiose šašlykinėse. Gėda, gėda, gėda!
