Rimantas VENCLOVAS
Alytaus rajono Simno seniūnijos Ąžuolinių kaime įsisiautėjo bebrai. Įsikūrę stačiuose Bambenos upelio krantuose, naktimis verčia visus pakrantės medžius, keliauja ir į paupyje esantį parką, ir į gyventojų sodus. Ąžuolinių parkas ir jame stūksantis piliakalnis greitai taps plynu lauku. Vietos gyventojas Algimantas apvedžiojo visomis Bambenos upės pakrantėmis ir aprodė bebrų pridarytus nuostolius - kone visi parko beržai nugraužti. Dabar aštriadančiai įsisukę ir į maumedžius, nors sakingų medžių anksčiau negrauždavę. Bebrai Bambenos upėje veisiasi ypač sparčiai, mat jiems čia negresia jokie pavojai. Medžioklės sezonas baigėsi balandžio 15d., nors miestelyje ir šiaip medžioklė draudžiama. Brakonierių taip pat graužikai nebijo, nes šalia esančio Žuvinto rezervato eiguliai, o ir policija kruopščiai dirba savo darbą grasindami tūkstantinėmis baudomis sugautam niekadėjui. Čia tikras bebrų rojus.
Bebrai aprūpina malkomis
Vietos gyventojas Algimantas, prisistatęs "Simno komunalininko" darbuotoju, piktinasi, kad bebrų naktimis pradėtus graužti galiūnus medžius kaip mat pjūklais pribaigia pakrantėse gyvenantys kaimynai ir parsitempia į savo namus. O darbštuoliui bebrui tenka dantis galąsti į sekantį medį. Ir taip pasaka be galo. Bebras - juk statybininkas. Jis, nuvertęs medį, nugenės šakas, susmulkins kamieną į vieno-dviejų metrų ilgio rąstus ir plukdys upele žemyn. Ir tikrai, vos ne kiekvienas kelmas tvarkingai užbaigtas pjūklu. Baimintis nėra ko: juk vis tiek dėl visos gamtai pridarytos žalos bus apkaltinti bebrai. Taip netrukus visas Ąžuolinių parkas pavirs malkomis, šildančiomis vietos gyventojų trobas. Algimantui užkliuvo ir vėl po nakties naujai nuskaptuoti beržai, o skiedros, šio žinovo nuomone, labiau panašios į kirviu padarytas, nei į bebro dantų paliktas.
- Gal jau šių mūsų bebrų dantys kaip kirviai, - rodo pakeltas skiedras nuo žemės, - bebrų prisižiūriu naktimis, kaip plaukioja upelėje, nardo pakrantėse, bet kad viso parko medžius išverstų - netikiu.
Pakalbinom ir Ąžuolinių kaimo medžiotoją Mindaugą.
- Bebrai parką naikina, Bambeną teršia, užtvankas stato. Čia gyvena viena labai drąsi ir didelė, gal 10 ar 15 bebrų šeima. Per paskutinę sezono medžioklę nušovėme du bebrus. Vienas didžiulis - gal 35 kilogramų. Bet ir tai toliau nuo gyvenvietės. Medžioti jų neapsimoka. Jų kailiai niekam nereikalingi. Šiek tiek vertingesni juodieji bebrai: už pastarojo kailiuką galima gauti iki 40 litų. Patys tik mėsą suvalgome. Ji labai skani, - papasakojo medžiotojas ir rekomendavo tokį mėsos paruošimo būdą.
Užpakalinius ir priekinius kumpius įtrinti druska, prieskoniais žvėrienai, apibarstyti kmynais, smulkintais lauro lapais, pipirais,sukapotais česnako gabalėliais ir marinuoti porą dienų. Kepti apdėjus morkomis, džiovintomis slyvomis ir suvyniojus į foliją apie dvi valandas iki180-190 laipsnių C įkaitintoje orkaitėje.
Delikatesu laikoma bebro uodega, kuri supjaustoma į 3-4 gabalus, įtrinama česnaku, pipirais, kadagio uogomis, druska, laikoma dvi paras vėsioje vietoje. Karštai rūkoma apie 2 valandas. Tokia rūkyta uodega, žinovų nuomone, daug skanesnė ir už rūkytą ungurį.
Visa karalystė
Mindaugo sesuo pasisiūlė Bambenos upelio žemupyje parodyti bebrų namą ir užtvanką.
- Čia pat, už mūsų tvartelio,- patikina žavi mergaičiukė. Gal jums guminius batus paskolinti?
- Nereikia, - atšaunu, nes matau, kad ji pati avi tik sportinius batelius. Žinoma, vėliau pasigailėjau atsisakęs guminių batų.
Jauna mergaičiukė, žvitriai šokinėdama nuo kupsto ant kupsto, leidosi į pelkę, kuri pasirodė beesanti gerokai toliau nei "už mūsų tvartelio". O nuo sunkiasvorio korespondento tie kupsteliai imdavo grimzt gilyn. Vos išlupu kojas iš pelkių košės. Kol pasiekiam bebrų namą ir užtvanką, ne kartą dingteli mintis, kad galiu čia ir likti, įklimpęs pelkių liūnuose. Čia gražu. Upelis išsiliejęs į ežerėlį... Bebrų užtvanka suręsta iš šakų, sunešto upelio dumblo, žolių, šiukšlių, plastikinių butelių (net šiuos pritaiko statybai). Iš šakų sukrauta didžiulė trobele, kurioje gyvena nemaža bebrų šeima. Netrukus joje atsiras ir šiųmečių jauniklių.
Drebulės - desertui
Bebras - didžiausias Lietuvos graužikas, sveriantis 15-25 kg. Jo kūnas aptakus, galva pereina į liemenį, kaklo beveik nėra. Kailis tankus, sudarytas iš kietų akuotplaukių, tarpinių ir vilnaplaukių, nuo rausvai pilkos iki juodos spalvos. Kojos turi po penkis pirštus. Užpakalinių kojų pirštai sujungti plaukiojamąja plėve. Išorėje matyti visiems graužikams būdingi kandžiai . Už kandžių susiglaudžiančios lūpos uždaro burnos ertmę ir leidžia bebrui graužti po vandeniu. Nardančio žvėrelio šnervės ir ausų angos užsidaro. Bebro uodega horizontaliai plokščia, padengta raginėmis, žvynus primenančiomis plokštelėmis.
Bebrai maitinasi tik augaliniu maistu: vasarą - žoline augmenija, o rudenį ir žiemą - medžių bei krūmų žieve. Ėda tiek vandenyje, tiek krante augančias žoles, nevengia ir kultūrinių. Jei tik randa, paragauja ir daržovių bei vaisių. Graužia bebrai ir įvairių vandens augalų šakniastiebius. Labiausiai mėgsta drebulių, gluosnių, ąžuolų, ievų žievę, iš vaismedžių jiems "skaniausios" obelys. Tačiau jei mėgstamo maisto trūksta, kerta be išimties visus lapuočius, o kartais - net pušis ir egles. Žievę bebrai "nuskuta" ir nuo gana storų nukirstų medžių kamienų, ir nuo vytelių.
Lietuvoje daugiausia bebrų gyvena upėse ir upeliuose, kiek mažiau - prie ežerų, tvenkinių. Upelius užtvenkia bebrų pastatytos užtvankos. Jeigu nėra stačių krantų, kuriuose bebrai galėtų rausti urvus, iš medžių rąstelių, šakų ir dumblo jie statosi trobeles. Bebrai gyvena šeimomis (nuo 5 iki 12), kuriose, be suaugusių, būna šiųmečių bei pernykščių jauniklių. Jaunikliai (nuo 1 iki 5) gimsta gerai išsivystę, apie pusantro mėnesio jie minta patelės pienu. Vėliau graužia žolinius augalus, o nuo rudens - žievę. Rudenį bebrai kaupia maisto atsargas žiemai. Lietuvoje gyvena rudieji ir juodieji bebrai. Pastarųjų yra žymiai mažiau. Ekspertų teigimu, mūsų šalyje iš viso gyvena apie 60-70 tūkstančių bebrų ir priskaičiuojama apie 6 tūkstančiai bebraviečių.. Tai didžiausias jų tankis Europoje. Daugelyje Vakarų valstybių šie gyvūnai jau seniai įrašyti į Raudonąsias knygas, niekur nemedžiojami, o specialiai kuriamos bebravietės, kad šiuos gyvūnus pamatytų turistai.
Lietuvoje būtina reguliuoti bebrų populiaciją. Tai pripažįsta ir ekologai praktikai, ir šios srities mokslininkai. Prieš stodama į Europos Sąjungą, Lietuva išsiderėjo bebrų medžioklės teisę. Norint sumedžioti bebrą dabar jau net nereikia kreiptis, kaip ankstesniais metais, leidimo į Aplinkos apsaugos agentūrą.
Geriausi statybininkai
Didelėse upėse ir dirbtiniuose vandens baseinuose, kur krantai dažniausiai būna statūs, bebrai gyvena urvuose, kurių anga visada po vandeniu. Iškasami jie negiliai, arti žemės paviršiaus, todėl labai dažnai įgriūna. Ir tada bebrai užtaiso juos šakomis, sumaišytomis su vandens augmenija, dumblu, akmenimis ar visokiu mūsų užterštose upėse surastu šlamštu (polietileno plėvelės gabalais, lentgaliais, plastmasine tara, skudurais ir kt.). Kad saugiai pasiektų vandenį iš krante esančių urvų, bebrai smėlyje iškasa gilius kanalus, kurių viršų uždengia savo įprastine statybine medžiaga. Taip padaromi uždari tuneliai, kurie gilinami į gruntą tiek, kad, vandeniui nuslūgus, juose vis vien telkšotų vanduo. Šių tunelių ilgis gali siekti iki 30 metrų.
Bebrai - nepaprastai darbštūs ir atkaklūs gyvūnai, sugebantys apsigyventi visur, kur tik yra vandens ir šiek tiek sumedėjusių augalų, tinkamų maistui. Net jei grioviu vos vos sruvena vanduo, pastatę užtvankas, per pavasario potvynius ir lietingus rudens periodus šie žvėreliai sugeba sukaupti pakankamai vandens, kad galėtų paslėpti išėjimus iš urvų, tempti maisto atsargas, kaupti jas žiemai. Viena bebrų šeima dažniausiai surenčia keletą užtvankų, kurių viena būna pagrindinė, tvirta, gerai prižiūrima, pakelianti vandens lygį daugiau virš dviejų metrų. Kitos 2-5 papildomos užtvankėlės pastatomos žemiau pagrindinės. Jos vandens lygį pakelia nedaug, ir kiekviena iš jų, einant pasroviui, yra vis menkesnė. Pagrindiniai gyvenamieji urvai būna didžiajame baseine, paprastai netoli užtvankos, kur bebrai sutempia ir po vandeniu sukrauna maisto atsargas (medžių ir krūmų šakas) žiemai. Bebrų urvų gausu viso didžiojo ir mažesniojo baseinų pakraščiuose. Taigi žiemą, kiek toli jie benuplauktų nuo gyvenamųjų urvų, visada turi kur pasislėpti ir įkvėpti oro. Jei vanduo prasiveržia ir kitose užtvankos vietose, bebrai jas rūpestingai užtaiso dumblo, akmenų, šakų ir kitokio šlamšto mišiniu. Tačiau didesniuose upeliuose pasitaiko aptikti įspūdingai atrodančių bebrų pastatytų užtvankų.
Bebrų "namai" - tai iš dumblo, šakų, įvairaus diametro ir ilgio medelių kamienų gabalų, vandens žolių, akmenų ir šiukšlių mišinio tvirtai sulipdyti kūgio formos statiniai (dažnai net iki 2,5-3 metrų aukščio; pamato diametras - 5-10 metrai). Savo būstą bebrai nuolatos tvirtina, ypač rudenį, vis tempia ant jo įvairiausią statybinę medžiagą, taip jų trobelė vis didėja ir plečiasi. Pradėjus bebrus intensyviai gaudyti (žinoma, ir ne be brakonierių pagalbos), jų skaičius žymiai sumažėjo. Tačiau šiuo metu, kai nėra bebrų kailių paklausos, kai kuriuose rajonuose šių graužikų vėl sparčiai gausėja. Miškų urėdijos skundžiasi, kad tai vienur, tai kitur bebrai vėl užtvindo miško plotus, ardo melioracijos įrenginius, užtvenkia laukų nusausinimo kanalus.
