Aurelija Jaruševičiūte, Vytautas Žutautas
Pagrindinis Maltos gyventojų pajamų šaltinis - turizmas. Vasarą saloje gyventojų tampa net tris kartus daugiau. Ir taip maži pliažai būna sausakimši, žmonės alkūnėmis badosi ir gatvėse. Ko gi vyksta europiečiai, ir ne tik jie, į salą, kurioje net medžiai - retenybė?
Maudynės - iki gruodžio
Pirmiausia visus vilioja klimatas. Malta - pats piečiausias Europos taškas. Saulė čia šviečia ištisus metus. Dvi trys valandos lėktuvu iš bet kurio Europos miesto, kuriame lyja ar sninga, ir jau gali lepintis saulės voniomis. Net pačią atšiauriausią žiemą temperatūra retai nukrenta žemiau 10, o vasarą nepakyla per 35 laipsnius šilumos. Nors būna ir išimčių: 1999 metų sausio mėnesį saloje buvo kruša (iki tol negirdėtas dalykas), o rugpjūtį net pavėsyje buvo 43 laipsniai šilumos. Tai užfiksuota net Maltos rekordų knygoje. Lietaus sezonas čia prasideda rudenį, o baigiasi pavasarį. Bet "sezonas" - irgi labai garsus pasakymas. Vasarą bent lašas lietaus - retenybė, o žiemą kartais palyja. Pavasarį atsiranda vienas kitas upelis, susidaro maži kriokliai, bet artėjant vasarai vėl viskas išdžiūsta.
Išlepusiam europiečiui jūroje maudytis tikras komfortas nuo gegužės iki lapkričio: vandens temperatūra nuo 19 laipsnių gegužę pakyla iki 26 laipsnių Celsijaus rugsėjį. Mes buvome lapkričio mėnesį ir maudėmės kiekvieną dieną. Tiesa, besimaudančiųjų nedaug, nes, kaip jau rašėme, poilsiauja vien senukai. Kai kurie net į lovą patys neįlipa, tenka įkelti, o apie maudynes nėra ko ir kalbėti. Nors prie baseino senus kaulus pašildyti mėgsta visi. Jei kojų pats ant gulto užsikelti nebegali - ne bėda. Tik turėk pinigų - patarnauti ir užkelti kojas visada atsiras kam.
Pliažas prie jūros Maltoje ne toks kaip Palangoje ar kur nors Ispanijoje arba Turkijoje. Tipinis pliažas - tai maždaug 40 kvadratinių metrų ploto lygus betonas. Gali gulėti tiesiai ant jo, gali pasistatyti gultus. Į vandenį iš tokio pliažo lipi kopėtėlėmis, išlipi - taip pat. Būtina mokėti plaukti, nes gylis iš karto kokie 10 metrų. Vanduo krištolinio švarumo, tad nardytojams čia tikras rojus.
Yra saloje ir keli smėlio pliažai. Smėlis tamsus, lyg būtų purvinas. Daugiau smėlio Komino saloje. Čia pastatytas nedidelis viešbutukas, kuris veikia vasaros periodu (nuo gegužės iki lapkričio). Jame apsigyvena ramybės mėgėjai ar nardytojai. Aišku, pripratusiajam voliotis ant smėlio betoninis pliažas iš pradžių gal ir nepatiks, bet paskui pripranti ir atrandi privalumų. Smėlyje dažnas mėgsta paslėpti nuorūkas, saulėgrąžų lukštus ar kitokias šiukšles, o ant betono nieko nepaslėpsi. Tad švara ir tvarka čia geresnė.
Muziejus po atviru dangumi
Į Maltą važiuoja ne tik gero oro mėgėjai. Archeologams ar istorijos mylėtojams čia nearti dirvonai. Ne veltui sala dažname kataloge vadinama muziejumi po atviru dangumi. Čia lankėsi finikiečiai, kartaginiečiai, romėnai, arabai, turkai, prancūzai, britai ir dar neaišku kas. Ir visi jie saloje paliko pėdsakus, kurie puikiausiai išsilaikė. Neolitinės ir klinties blokų pastatytos šventyklos yra senesnės net už Egipto piramides. Išlikę kartaginiečių įrašai ant kapų, romėnų pastatyta Junonos šventykla ir citadelės Goco saloje, normandų menas (rūmai Mdinoje, bažnyčia Zeitūne ir kt. - renesanso ir baroko pastatai bei ansambliai. Žodžiu, vos ne kiekvienas senesnis namas čia kaip muziejus. O muziejų irgi pakanka, ir ne tik istorinių. Maltoje tapė El Grekas, pabėgęs iš Italijos čia kurį laiką dirbo Karavadžas, daug piešė pagrindiniu salos dailininku laikomas M. Pretė. Jų kūrinių yra ne tik muziejuose, bet ir bažnyčiose, pilyse. Įdomu užsukti ir į senovinius namus. Štai "Casa Rocca Piccola". Namas pilnas šeimyninių fotografijų, portretų, sidabro gaminių ir kitokių smulkmenų, sukauptų per 400 metų. Apie juos ekskursantams pasakoja pati šeimininkė markizė de Piro. Prieš kelis šimtmečius miesto valdžia šiai šeimai vidiniame kiemelyje leido įrengti nedidelį sodą. Paprastai sodų auginti neleisdavo dėl gėlo vandens trūkumo. Užtat Piro šeima dabar turi kuo pasigirti: pro virtuvės langą svečiams rodomi subtropikų augalai ir medžiai.
Be fejerverko - ne gyvenimas
Maltos pavadinimas mums pirmiausia asocijavosi su riteriais, nes apie šalį dar nieko nežinojome, o apie Maltos ordino riterius jau buvome girdėję. Deja, deja, nė vieno riterio saloje neteko sutikti. Pasirodo, tie Maltos riteriai iš salos, pasiėmę pavadinimą, išsikraustė seniai seniai. Maltos ordinas taip pasivadino 1530 metais. Iki tol tai buvo joanitai - pavadinimas kilęs iš šv. Jono ligoninės Jeruzalėje. Ordinas visais laikais užsiėmė labdara, jam priklauso nemažai aristokratų, milijonierių.
Tiesa, riterių galima pamatyti karnavaluose. O jie saloje gana dažni. Du tris kartus per mėnesį vasaros sezono metu Valetoje, šv. Elmo forte, karinius paradus rengia gvardija. 90 vyrų, apsirengę riterių kostiumais, demonstruoja, kaip moka elgtis su pistoletais ir muškietomis, vaidina kovų su turkais scenas. Kiekvieną tokį šou lydi fejerverkai. Fejerverkų saloje galima pamatyti gan dažnai. Maltos oro linijų vadovai net buvo priversti kreiptis į šalies vadovybę, kad apribotų šaudymus įvairių švenčių metu, nes tai trukdo saugiems skrydžiams. Beveik kiekvienas maltietis įsitikinęs, kad jo gyvenimo tikslas - kad šventė jį globojančio šventojo garbei būtų kuo įsimintinesnė. Be šventinio saliuto, dūdų orkestro ir pro langus lekiančio konfeti salos gyventojai šventės net negali įsivaizduoti. Tomis dienomis gatvės, vedančios į bažnyčias, puošiamos gėlėmis, šventyklų sienos aptraukiamos blizgančiu šilkiniu audiniu, o kiekviename lange pastatomos Marijos statulėlės, šventųjų paveikslai.
Parapijų šventės
Kiekvienas miestas turi ir savo švenčių tradicijas. Štai Mdžare jau 80 metų vietiniai sudaro komandas ir rengia aukcioną, kad nusipirktų teisę nešti gatvėmis Mergelės Marijos statulą. Šiemet aukcione dalyvavo 8 komandos. Nugalėjo Šembri šeima, už teisę sumokėjusi 4 500 lirų (apie 36 000 litų). Teigiama, kad tai aukcionų rekordas, o tie pinigai bus panaudoti bažnyčiai papuošti.
Tradicija mokėti už teisę nešti Marijos statulą gyvuoja nuo 1922 metų, kai Madona į Mdžarą buvo atvežta iš Marselio (Prancūzija). Tada vienas iš vietinių gyventojų labdarai pagamino baldakimą statulai nešti miesto gatvėmis. Kitais metais jo šeimai kaip padėka buvo suteikta teisė nešti statulą. Taip ir gimė tradicija lyg ir labdarai, kad padėtų bažnyčiai. Kitos Maltos bažnyčios garbingoms pareigoms atlikti irgi renka pačius iškiliausius parapijos žmones, bet jiems už tą garbę mokėti nereikia.
Visas maltiečių gyvenimas susijęs su bažnyčia. Nedidelių miestų ir kaimų centras yra bažnyčios aikštė. Joje - autobusų stotelė, nuovada, patys gražiausi namai, vyno parduotuvės ir barai. Išeiginėmis dienomis ir ilgais vasaros vakarais aikštėje susirenka visi gyvenvietės vyrai. Susėdę ant suoliukų ar tiesiog ant namų laiptelių jie žaidžia kortomis, geria vyną ir aptaria naujienas. Kartais aikštėje nuskamba orkestras, kurį turi kiekviena parapija. Orkestras būtinas ir groja tą dieną, kai parapija pagerbia šventąjį, kurio vardu pavadinta bažnyčia. Kaip žygiuoti gatvėmis be orkestro? Groja jis dažniausiai populiarias melodijas, panašias į ispanų pasadoblį. Beje, įdomiausia tai, kad parapijos varžosi ne tik kuri įdomiau paminės savo šventojo dieną, bet ir pykstasi. Štai švento Georgijaus gerbėjai gali prikalbėti daug piktų žodžių apie švento Sebastijono bažnyčios parapijiečius. Kliūva ir patiems šventiesiems. Pykstasi ne tik parapijiečiai. Medžiotojai nesutinka su žaliaisiais, nacionalistai - su leiboristais, apie atskirų futbolo komandų sirgalius nėra ko ir kalbėti, nesveikos varžytynės ir tarp Maltos bei Gozo salų gyventojų. Taigi nėra ko stebėtis, kad niekaip negali susitaikyti paksininkai su paulauskininkais ar vilniečiai su kauniečiais. Panašiai gyvenama ir kitose šalyse.
Mokyklos - tai biznis
Maltos vizitine kortele tapo ir anglų kalbos mokyklos. Pirmoji tokia mokykla buvo įkurta 1967 metais. Iki devintojo dešimtmečio vidurio maltiečiai dar nesuprato, kad tai perspektyvus biznis, o kai pajuto, mokyklos ėmė dygti lyg grybai po lietaus. Dabar jų per 40. Mokyti vaikus pradėta nuo 5 metų. Vietinius į pamokas atveža mokyklos autobusiukas, o užsieniečiai apgyvendinami šalia stovykloje, vyresni (nuo 12 metų) - kempinguose, viešbučiuose ar maltiečių šeimose. Mokyklose kiekvienam vaikui skiriamas didžiausias dėmesys. Mažylių klasėse - tik penki, vyresnių - iki 10 vaikų. Jie ne tik mokosi, bet ir puikiai praleidžia laiką. Tad keliauja vaikai į Maltą iš viso pasaulio. Čia garantuojama, kad vaikas bus saugus, kad jam bus įdomu ir išmoks gerai kalbėti angliškai. Jei mažylį atveža tėvai, jie irgi gali lankyti anglų kalbos mokyklą. Mamoms ir tėveliams po pietų yra ir speciali programa antroje dienos pusėje - jie gali žaisti golfą ar plaukiuoti jachtomis. O už visa tai maltiečiams byra doleriai, eurai, rusiški rubliai ir lietuviški litai.
