Vytautas ŽUTAUTAS
Nekilnojamasis turtas Ukrainoje pigesnis nei pas mus. Kijeve kainos išaugusios, tačiau spaudoje teko skaityti, kad šiemet prekyba butais ir namais visiškai sustojusi. Pirktis kreditan ar imti paskolas iš bankų neapsimoka, nes bankininkai ima labai didelius procentus - 12-15 - ir mažinti kreditų kainos kol kas nesiruošia. Tai dėl didelės infliacijos ir dėl to, kad šalyje labai neaiški ir nestabili politinė situacija.
Kijeve kvadratinis naujo buto metras šiuo metu kainuoja 4125 litus, tačiau ekspertai sako, kad tokioje neturtingoje šalyje tai per brangu. Pagal butų brangumą po Kijevo eina Odesa. Dnepropetrovske vieno kvadratinio metro kaina yra 3350, Sevastopolyje - 3187, Charkove - 2925, Lvove - 2750, Donecke - 2162 litai. Iš didesnių miestų patys pigiausi butai Kirovograde - 1612 litų. Nusipirkti butą galima be problemų.
Tupykla daržo gale
Pilnos ir parduotuvių lentynos. Jei turi grivinų, nusipirksi bet ką. Ko nėra parduotuvėse, rasi turguje. Kadangi Liuba - turgaus prekiautoja, tai kartu su ja pavaikščiojome po Zolotonošos turgų. Kilogramas jautienos kainuoja apie 10 litų, kiauliena šiek tiek pigesnė. Litras medaus - 7 litai, kepalėlis duonos - 60 centų. Tik pirkti turguje maisto prekes, ypač mėsą, pieno produktus, žuvį, jei gyvenčiau Ukrainoje, vargu ar išdrįsčiau. Apie higieną čia dar negalvojama. Mėsa ant prekystalių kaitinama saulės ir nusėta musių. Šaldytuvų čia dar nėra.
Dėl higienos vargas ne tik turguose. Važiuojant per visą Ukrainą, didžiausia problema buvo tualetai. Net ir neblogame restorane, užėjęs į tualetą, randi nešvarias tupyklas. Mums tai jau neįprasta ir užmiršta. Net gyvenant pas Matijašus, gamtinius reikalus atlikti teko tupykloje daržo gale. Nors namuose yra dujos, o vandens šuliny - varikliukas, pripumpuojantis vandens, tačiau verslininkais save laikantys prekybininkai neįsiruošę nei normalaus tualeto, nei dušo. Kol kas tokie patogumai jiems, matyt, dar nėra būtini, nes negali sakyti, kad žmonės neįsirengė bent minimalių patogumų dėl to, kad neturėtų pinigų. Matijašams normaliam gyvenimui pakanka - jie turi nusipirkę nekilnojamojo turto, nupirkę namą sūnui.
Na, o štai pusryčius, pietus ir vakarienę Liuba pagal mano prašymą pagamino tikrai ukrainietiškus ir labai skanius. Valgiau ukrainietiškus barščius - tirštą burokėlių sriubą su mėsos gabaliukais, holubtsus - labai panašūs į mūsų balandėlius, varenikus - virtinukus su uogų, varškės, sūrio įdaru ir koldūnus su bulvių, mėsos įdaru. Jie labai nedaug vieni nuo kitų skiriasi. Tik dydžiu. O valgyti gali su grietine arba su paspirgintais šviežiais lašinukais. Teko valgyti ir dranikų (kitur dar jie buvo vadinami derenais)- tai paprasčiausi mūsų bulviniai blynai. Na, o kokia vakarienė be "gorylkos" - degtinės. Ji čia tokia pigi, tad nereikia nė kiek stebėtis, kad miesteliuose tiek daug girtų. Puslitris degtinės parduotuvėje kainuoja tik kiek daugiau kaip 3 litus - vos šiek tiek daugiau nei vanduo.
Nacionalinis klausimas
Nors ir Lvove, ir Donecke gyvenantieji važinėja neremontuotais keliais, gauna juokingas pensijas ir nėra užtikrinti rytdiena, tačiau ir vieni, ir kiti nuolat ginčijasi dėl kalbos. Kadangi parlamente nei rusakalbiai, nei kalbantieji ukrainietiškai neturi konstitucinės daugumos, tai pirmiesiems nepavyksta rusų kalbą paskelbti antrąja valstybine kalba, o antrieji niekaip neįstengia pasiekti, kad visi tarnautojai kalbėtų tik ukrainietiškai. Šiaip Lvovo krašte kalbama tik ukrainietiškai, o Kijeve ar ypač Donecke - rusiškai. Televizijos žinias transliuoja ukrainietiškai, o filmai dažniausiai įgarsinti rusiškai. Pusė laikraščių išeina ukrainiečių kalba, o net 90 procentų parduodamų Ukrainoje knygų yra rusiškos.
Pakelės dar pilnos ant postamento stovinčių rusiškų tankų ir lėktuvų, o beveik visų miestų centruose stovi leninai. Kol kas jų versti nesiruošiama. Lvove siūloma nugriauti bolševikinės imperijos simbolį - žvaigždę ant šlovės monumento ir Budiono paminklą, bet dėl to Lvovo srityje skelbiamas referendumas. Pati valdžia priimti tokių sprendimų nesiryžta. Tačiau atrodo, kad ateina jau laikas parodyti rusams, kad jie Ukrainoje nebe šeimininkai. Kaip tik šiomis dienomis Kijeve buvo atidarytas Genocido muziejus. Maskvai tai labai nepatiko ir ji puolė kritikuoti ukrainiečius, nepamiršdama pridurti, kad ir jų "oranžinę revoliuciją", taip pat "pribaltų" išsivadavimą inspiravo JAV.
Didžiausias priešas - Serdiučka
Rusams tikriausiai nepatinka ir tai, kad Ukraina aplenkė Rusija stodama į Pasaulio prekybos organizaciją. Derybos vyko nuo 1997 metų. Per tą laiką Ukraina pasirašė dvišales sutartis su visomis 149 PPO narėmis. Narystė šioje organizacijoje turėtų išjudinti šalies ekonomiką, nes Ukraina dabar galės laisvai prekiauti su organizacijai priklausančiomis šalimis. Rusija, nebūdama PPO nare, kartu su kitomis NVS šalimis planuoja įsteigti panašią į PPO alternatyvią organizaciją. Pagal Rusijos planus Ukraina turėjo tapti viena iš stambiausių šios organizacijos narių, tačiau Rusijos ketinimams lemta žlugti. Todėl rusų valdžia nervinasi ir kartais ieško priešų ten, kur jų nėra.
Po to, kai Eurovizijoje ukrainiečių dainininkas Andrejus Danilko, visiems labiau žinomas kaip Verka Serdiučka, užėmė antrąją vietą, rusai nusprendė jo neįsileisti į savo scenas. Konfliktas kilo dėl to, kad rusai Serdiučkos dainoje išgirdo frazę "Raša gud bai" (angliškai - "Rusija, lik sveika"). Pats Serdiučka ginasi ir sako, kad jis dainavo "laša tunbai", o tai išvertus iš mongolų kalbos reikštų "sumušti sviestą". Dabar Rusijoje jau nebevyksta net ir suplanuoti Serdiučkos koncertai. Jis pats dėl to labai nesikremta, nes mano, kad tai jam labai gera reklama.
Saldainiai, sultys ir traukiniai
Serdiučka Lietuvoje kol kas nesilankė, o štai su ankstesnės Eurovizijos nugalėtoja Ruslana mus sieja labai šilti ir net giminiški ryšiai. Pasirodo, Ruslanos vyro giminės gyvena Lietuvoje. Pati dainininkė, kaip ir daugelis meno žmonių, po "oranžinės revoliucijos" metėsi į politiką, tačiau greitai atšalo. Įstatymų kūrimas, sėdėjimas Rados posėdžiuose - sunkus ir nuobodus darbas. "Pririšti" prie kėdės estrados artistę beveik neįmanoma. Ir Ruslana kaip politikė pasireiškė labai mažai - būdama parlamente, ji nesukūrė nė vieno įstatymo.
Ruslana Lietuvoje lankėsi ne sykį. Tačiau mus sieja ne tik ji. Jau rašiau apie lietuvių įsteigtas sulčių gamybos firmas Nikolajeve. Į Ukrainą įžengė ir Lietuvos bendrovė "HANNER". Kijeve jai nepasisekė, tačiau Kryme ji sėkmingai stato. Ukrainoje lietuviai tiesia komunikacijas, stato namus, o ukrainiečių statybininkai dirba Lietuvoje. Ukrainiečiai Klaipėdoje yra nupirkę konditerijos įmonę ir tikisi joje pagamintą produkciją pardavinėti ne tik gimtinėje, bet ir Europos šalyse. Žodžiu, prekyba tarp Lietuvos ir Ukrainos vis didėja. Ukrainos prekių eksportas į Lietuvą šiemet, palyginti su pernai padidėjo 50 procentų, o lietuviškų prekių importas - 30 proc.
Nauju keliu į Kijevą
Rašydamas apie šią kelionę ne kartą minėjau blogus kelius. Teisybės dėlei reikėtų parašyti ir tai, kad jie dabar smarkiai tvarkomi. Patys ukrainiečiai daug vilčių deda į 2012 metais Ukrainoje ir Lenkijoje įvyksiantį Europos futbolo čempionatą. Rungtynės vyks Kijeve, Donecke, Lvove, Dnepropetrovske. Čia jau dabar statomi ne tik stadionai, bet ir viešbučiai, tiesiami ir tvarkomi keliai. Taigi po keleto metų ir per Ukrainą galėsime lėkti su vėjeliu nebijodami duobėje palikti nulaužtą ratą. O apsilankyti čia verta. Šiaip ar taip, mus sieja šimtmečiai bendros istorijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
