Svajojo tapti policininke...
Virginija GRIGALIŪNIENĖ
"...nutrūko daina, nutrūko gyvenimo takelis, vedęs į svajones, į meilę, į gyvenimą... Liko tuščias suolas, neperskaitytos knygos, neišspręsti uždaviniai... ir artimieji, draugai, mokytojai..."
Tokie širdį veriantys žodžiai parašyti Tauragės "Versmės" gimnazijos foje įrengtame stende, skirtame atsisveikinti su tragiškai žuvusia trečios klasės gimnaziste Lina Nomgaudaite (18 m.). Gegužės 22-osios pavakarę pradingusios merginos palaikai rasti tik po savaitės visai netoli namų, miškelyje, maždaug 80 centimetrų gylio duobėje...
Anonimas pareikalavo išpirkos
Kai Lina negrįžo į namus, motina Laima Jovarauskienė sunerimo, tačiau nusprendė, kad susivėlinusi dukra pasiliko nakvoti Tauragėje, pas drauges. Lina, teisybė, buvo pasiėmusi mobilųjį telefoną, tačiau nuošaliame vienkiemyje Beigeriškių kaime gyvenanti motina telefoninio ryšio neturi, todėl negalėjo dukrai paskambinti... Nesulaukusi Linos ir kitądien, ankstų penktadienio rytą Laima Jovarauskienė telefonu kreipėsi į "Versmės" gimnazijos direktorės Albinos Senkuvienės sekretorę. Pasiteiravo, ar Lina pamokose. Ši iš trečiokų gimnazistų išgirdo, kad moksleivė mokykloje nepasirodanti jau antra diena!
Kai persigandusi motina susiruošė į policiją, sužinojo, kad net keliems Linos giminaičiams ir kaimo gyventojams paskambino anonimas ir pranešė, neva jų kaimynė Lina Nomgaudaitė pagrobta ir išvežta į Klaipėdą. Ir jei esą artimieji nori ją išsipirkti, privalo sumokėti 5 000 eurų išpirką! Tasai pats anonimas paprašė perduoti, kad ši pinigų suma būtų sukaupta kaip galint skubiau, nes esą pagrobėjai nenori delsti...
Laima Jovarauskienė negalėjo tuo patikėti! Viena, jog ramaus būdo, paprastutė, nuo darbo suskirdusiomis rankomis Linutė vargu ar galėjo savo kuklia išvaizda suvilioti sutenerius, o, antra, Linos pasas buvo namuose, vadinasi, ji, motinos įsitikinimu, niekaip nebūtų galėjusi kirsti valstybinę sieną...
Taigi užuot puolusi skolintis užprašytąją sumą, Linos motina dėl dingusios dukters kreipėsi į policiją. Iškart buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto laisvės atėmimo ilgiau nei 48 valandoms. Tauragiškiai pareigūnai susisiekė su kolegomis iš Klaipėdos, aptarė aštuoniolikmetės paieškos planą, pasiskirstė, kas kuo užsiims. Tačiau pirmosios tyrimo dienos nedavė jokių ženklesnių rezultatų - pareigūnams niekaip nepavyko aptikti prapuolėlės pėdsakų, rasti įrodymų, kad Lina tikrai yra apsistojusi Klaipėdoje. Per šį laiką anonimas paskambino dar keliems Linos telefono užrašų knygelėje pažymėtiems asmenims ir pakartojo tą patį - lai motina skubiau ruošia išpirką...
Apsimetė nieko nežinąs
Vienas pirmųjų į ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų akiratį pateko netolimas Linos kaimynas ir geras draugas Vladimiras Dikteriovas (21 m.). Kaime niekam nebuvo paslaptis, kad Vladimiras gana dažnai pas Liną apsilankydavo, ir ne tik padėti jos motinai ūkio darbuose... Nedidelio ūgio, kresno kūno sudėjimo, tėvų ir aplinkinių malonybiškai šaukiamas Vovka pareigūnams ramiai ir aiškiai išdėstė, kada su Lina bendravo paskutinį Kartą, ir patikino neturįs supratimo, kur ji galėjusi pradingti. Vladimirą teko paleisti. Po to jis lyg niekur nieko net keliskart apsilankė pas Linos motiną ir pasiteiravo, ar Linutė dar neatsiradusi... To paties kaimynę klausė ir dėl puikiai pažįstamos merginos likimo sunerimę Vladimiro tėvai.
- Jei Lina būtų mėgusi gastroliuoti, dėl jos dingimo niekas ir dėmesio nebūtų atkreipęs, - kalbėdamiesi su "Akistatos" korespondente vėliau svarstė Beigeriškių kaimo gyventojai. - Tačiau tai buvo labai gera ir rimta mergina, iki tol niekada nieko bloga nenukrėtusi, nė vieno neįskaudinusi. Todėl visą kaimą iškart apgobė nerimas - Linutei atsitiko kažkas baisaus...
Praėjusio ketvirtadienio vakarą pareigūnai vėl apsilankė Beigeriškėse, vėl susirado Vladimirą. Pareigūnai ir patys svarstė, ar Linos geras pažįstamas Vladimiras tikrai niekuo dėtas, o čia dar Linos artimieji jiems prasitarė manantys tą patį - kad Vladimiras kai ką nutyli... Pavakare į kaimą atvykę pareigūnai paprašė, kad vaikinas pasiimtų reikalingiausius daiktus ir drauge vyktų į komisariatą.
Per pakartotinę apklausą Vladimiro Dikteriovo nervai neišlaikė - jis prisipažino Liną pasmaugęs ir užkasęs miškelyje, netoli namų, ir sutiko tuojau pat šią vietą parodyti.
Lemtingas pasivaikščiojimas
Lina - daili, aukšta, lieknutė, šviesi ilgaplaukė - buvo didžioji ūkiškai gyvenančios motinos, auginančios dar vieną mažą dukrytę, pagalbininkė (vyro moteris šiuo metu neturi). Mergina, anot aplinkinių, ir mėšlą iš tvarto mėždavo, ir laukus akėdavo, ir bulves sodindavo, ir šieno vežimus kraudavo, ir arklį vadeliodavo... Ūkyje, suprantama, darbo per akis, tad neretai jų kieme pasirodydavo ir kaimynas Vladimiras. Kartais jis iš Linos motinos paimdavo užmokestį už atliktus darbus, kartais padėdavo veltui. Aplinkiniams akių neužriši - jie seniai jautė, kad Vladimiras apie Liną rėžia sparną. Tačiau šiai merginai, sako, pirmoje eilėje rūpėjo ne romantiški pasimatymai, o mokslai, ji Vladimirą laikė tik patikimu kaimynu - ne daugiau. Kad Lina Vladimiru labai pasitikėjo, rodo tai, jog, pavyzdžiui, bijodama tamsų metą kur nors paėjėti, ji paprašydavo, kad Vovka palydėtų. Šis mielai sutikdavo...
Kaip pagaliau paaiškėjo, Vladimiras su Lina drauge praleido dvi paskutiniąsias jos gyvenimo dienas. Pirmąją dieną, trečiadienį, abu buvo išvažiavę į Tilžę (Sovetską) apsipirkti, o ketvirtadienį susiruošė prie Jūros upės. Čia suradę nuošalią ir ramią vietelę, abu ilgai kalbėjosi, Vovkos žodžiais, išgėrė kelis butelius alaus. O vėliau... Vėliau Staiginės miškeliu jau žingsniuojant namų link Vladimiras esą nukreipęs kalbą meilės tema. Tačiau Lina iš tokių šnekų neva tik pasišaipė... Ir pavadino jį labai negražiais žodžiais - lyg "lopu", lyg "lochu"... Ir pareiškė su kuo norėsianti, su tuo draugausianti... Kitaip tariant, Vladimirui pasakė "ne"...
Priminsime - tai tik įtariamojo teiginiai. Ar taip buvo iš tikrųjų, ar ramaus būdo mergina galėjo staiga pradėti švaistytis necenzūriniais žodžiais, didelis klausimas...
- Tai aš ir supykau už tuos žodžius, - toliau dėstė įtariamasis. - Apkabinau Liną per kaklą ir spustelėjau... Maniau, jei ji mane įskaudino - tegu ir pati pajunta skausmą... Nužudyt tikrai nenorėjau...
Dar kelios sekundės, ir Vladimiras suprato, kad Lina - jau be gyvybės. "Iškart puoliau ją gaivint, ėmiau daryti dirbtinį kvėpavimą..."
Lina neišgyveno.
Tačiau jos žudikas (kuris vėliau dievagosis labai dėl to išgyvenęs!) dėl savo beprotiško poelgio puolė ne plaukus rautis, o skubiai parlėkė namo ir atgal į miškelį sugrįžo nešinas kastuvu... Tiesa, prieš įtempdamas Linos kūną į gilią duobę, nedorėlis pasiėmė merginos mobilųjį telefoną... Tačiau dėl plėšimo jis kaltinamas nebus - kaip minėjo ikiteisminį tyrimą kontroliuojantis rajono apylinkės prokuratūros prokuroras Nomedas Metrikis, nėra jokių įrodymų, kad Vladimiras Dikteriovas buvo suplanavęs draugę apiplėšti, kad turėjo savanaudiškų tikslų. O va jei teismo medicinos ekspertas pateiks išvadą, kad Lina mirė kęsdama didelį skausmą, kaltinamasis straipsnis baudžiamojoje byloje be jokios abejonės, bus perkvalifikuotas į sunkesnį.
Dar keli klausimai. Jei Vladimiras tvirtina nenorėjęs Linos nužudyti, tai kodėl jis taip šaltakraujiškai panaikino nusikaltimo pėdsakus, kodėl pasiėmė jos mobilųjį telefoną, kodėl apsimetė nežinąs, kur Linutė esanti, kodėl pareigūnus bandė suklaidinti, paskleisdamas merginos pagrobimo versiją (kaip jau nustatyta, Linos artimiesiems skambinęs "anonimas" buvo Vladimiras!)? Aiškių atsakymų į šiuos klausimus kol kas neturi ir ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai.
Mokykloje ir kaime - gedulas
Anot "Versmės" gimnazijos direktorės Albinos Senkuvienės, nežinia kur pradingus gimnazistei, visas mokyklos kolektyvas gyveno didžiuliu nerimu ir laukimu. Pedagogai neįstengė normaliai vesti pamokas, moksleiviai - ramiai jose sėdėti. Per pamokas nemažai laiko užimdavo moksleivių ir mokytojų svarstymai - kur mūsų Linutė?
- Tai buvo tikrai labai gera mergaitė, stropi, gabi mokinė, - sakė gimnazijos direktorė. - Ji gerai mokėsi, niekad nepraleidinėjo pamokų.
Lina Nomgaudaitė į "Versmės" gimnaziją atėjo užpernai iš M. Mažvydo vidurinės mokyklos ir iškart užsirekomendavo vien iš teigiamos pusės.
Sužinoję, kad Linutė - nužudyta, su ja bendravę vyresniųjų klasių moksleiviai ir, žinoma, mokytojai vos įstengė sutramdyti ašaras. Gimnazistų nereikėjo raginti tragedijos ištiktai šeimai ateiti į pagalbą. Vieni gimnazijos moksleiviai padėjo įruošti Linai skirtą atminimo stendą, kiti parūpino lapų ir nupynė ilgą vainiką, kuriuo planavo iš visų pusių apgobti į kapines lydimą baltą karstą...
Tik labai gražiais žodžiais apie Liną atsiliepė ir ją pažinojusieji kaimo gyventojai. Nuo mažų dienų be tėvo augusi Linutė, girdi, buvo labai darbšti, energinga, mandagi mergaitė, niekada nepraeidavo nepasisveikinusi. Ją labai traukė darbas, kuriame vyrauja griežta tvarka, disciplina. Kurį laiką karate treniruotes lankiusi mergina baigusi mokyklą svajojo mokslus tęsti Policijos akademijoje arba Teisės universitete.
- Ji buvo labai stipri, - prisiminė kaimo moterys. - Keista, kaip neatsigynė!
Įtariamasis - geriausias kirpėjas!
Nelabai blogai aplinkiniai atsiliepė ir apie Vladimirą Dikteriovą. Spalio 26-ąją 22 metų sulauksiantis vaikinas iki šiol niekam nebuvo padaręs nieko bloga! Nepasižymėjo jis ir įžūlumu, agresyvumu ar girtavimu. Nėra duomenų, kad Vladimiras Dikteriovas kada nors būtų patyręs galvos traumą, kad būtų sirgęs psichikos liga.
Į Lietuvą, į paskendusios močiutės butą, su tėvais atsikraustęs prieš keliolika metų iš Gusevo, Vladimiras mokslus tęsė Tilžėje (Sovetske), čia įgijo ir kirpėjo modeliuotojo profesiją. Kirpėjas jis, sako, buvo gana neblogas - prieš kurį laiką Tauragėje surengtame konkurse iškovojo pirmąją vietą, buvo pripažintas geriausiuoju, jo nuotraukos mirgėjo pirmuosiuose vietinės spaudos puslapiuose. Vovka, anot aplinkinių, mielai apkirpdavo ir kaimo moteris, ir vaikus, ir net pas senelius atvažiavusius pavasaroti anūkus, tačiau pinigų už darbą neimdavo. Girdi, kaip reikėtų paskui jaustis - juk geri pažįstami, kaimynai...
Nieku gyvu niekas iš aplinkinių nebūtų įtaręs, kad Vovka gali ryžtis tokiai beprotybei...
Vladimiras, sako, turėjo didelių planų profesijos srityje, tačiau viską sujaukė netikėta žinia - medikai jam diagnozavo labai sunkią ligą. Vaikinui Vilniuje buvo atlikta operacija, teko kęsti varginantį pooperacinį gydymą, vartoti organizmą stipriai veikiančius vaistus. (Be vaistų Vladimiras iki šiol negyvena nė dienos - tėvai sūnui jų perdavė ir į areštinę.)
Pernai, rudeniop, Vladimiras išvažiavo padirbėti į Italiją. Dirbo nelengvai (statybose), tačiau uždirbdavo ne kaži ką. Todėl šį pavasarį sugrįžo atgal į Lietuvą. Pastaruoju metu Vladimiras vertėsi pavieniais darbais, daugiausia padėdavo kaimo ūkininkams.
- Prisidirbo - dabar tegu atsako, - surasta rymanti ant prieangio slenksčio, prapliupo raudoti Vladimiro Dikteriovo motina. Šalia sėdėjęs tėvas irgi rankomis užsidengė veidą.
Tėvams buvo per sunku ilgai bendrauti su žurnaliste - persimetę keliais žodžiais, jie užsidarė troboje ir daugiau kieme nepasirodė. Pasak kitų namo gyventojų, Dikteriovai iš sielvarto ir gėdos beveik nekelia kojos į kiemą nuo tos dienos, kai paaiškėjo, kas Linai nutikę. Jiems, girdi, dabar belieka tik kuo greičiau pakeisti gyvenamąją vietą.
Kaimo gyventojai sakė girdėję, kad sunkiu nusikaltimu įtariamo vaikino tėvai labai norėjo prie Linutės karsto nunešti gėlių, tačiau pabijojo jos artimųjų reakcijos...
