Sotesnės duonos užsieniuose beieškant...
Irena ZUBRICKIENĖ
Skalsesnės duonos užsienyje ieškantys lietuviai - jokia naujiena. Kelią į kaimynines šalis pramynus naudotų automobilių prekeiviams, netrukus pasipylė didžiulius užsienio ūkininkų šiltnamius, bekraštes plantacijas, prabangius namus tvarkyti, vakariečių vaikus auklėti, vienišus senelius, invalidus prižiūrėti pasišovę mūsų tautiečiai. Migruojančių lietuvių, išdumiančių paskui svajonę, srautas nemažėja. Kartu proporcingai ilgėja ir toli nuo namų tragiškai ir per anksti pasibaigusių gyvenimų, sudaužytų, randuotų likimų virtinė.
Liko neatšoktos vestuvės
Marijampoliečiai Ilona Jašinskaitė (41 m.) ir Justinas Matukaitis (43 m.), kartu gyvenę dvylika metų, planavo šią vasarą savo santuoką pagaliau įregistruoti. Bene garbingiausiomis smagios šventės liudininkėmis būtų tapusios per keletą pastarųjų metų gimusios dvi šios poros atžalėlės - dabar pusketvirtų metukų Deimantė ir dvimetė Gintarė. Šiandien kalbėti apie planuotas vestuves Ilona jau nenori - esą kam didinti niekaip nedingstantį skausmą, moters širdyje apsigyvenusį paskutiniosiomis sausio dienomis?
Ilonos gyvenimo vyras Justinas, tolimųjų reisų vairuotojas, į užsienį važinėdavo dažnai. Jo uždarbis šeimai buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Pastaruoju metu Justinas darbavosi Marijampolėje esančioje S. Paknio įmonėje "Forma". Sausio viduryje ruošdamasis, atrodė, eiliniam reisui į Vokietiją, kuris vyrui tapo lemtingu, vieną vakarą Justinas užsiminė Ilonai, kad šįkart kartu su juo pargabenti naudotų automobilių keliaus "toks Narsas - muzikantas iš žinomos grupės". Marijampolietis Raimundas Narsas (37 m.), prieš kokį dešimtmetį Lietuvoje buvusios populiarios muzikos grupės "NARS" lyderis, pastaruoju metu neturėdamas nuolatinio darbo, į "Formą" buvo priimtas prieš kelias dienas ir kelionė į Vokietiją jam buvo daugiau pažintinė - tarsi išbandymas ateičiai. Justinas nepažinojo Narso artimiau - žinojo tik kaip muzikantą. Buvo girdėjęs įmonėje kalbant, kad naujokas, ieškodamas naujos savo gyvenimo veiklos, gal kiek ir numenkinęs savo sugebėjimus, tačiau atrodė esąs rimtas ir tvarkingas vyras. Į tokį Justino pasakojimą Ilona tuokart sureagavo linksmai - smagu būsią kelionėje su dainuojančiu muzikantu!
Ši Justino kelionė turėjo trukti apie šešias paras, tačiau bene trečią dieną Iloną aplankęs "Formos" vadovas pranešė, atrodė, gyvenimą sustabdžiusią kraupią žinią - Justinas rastas miręs vienoje automobilių stovėjimo aikštelėje Vokietijoje, prie autovežių.
- Negalėjau tuo patikėti, tačiau ir negalvojau, kad taip žiauriai gali kas nors pokštauti, - prisiminė Ilona. - Atsitokėjusi pradėjau kurti įvairiausias versijas: gal kokie turkai ėjo vagiliaudami po automobilius ir užmušė, gal nuo galingos mašinos nukritęs užsimušė, gal sveikata staiga sustreikavo? Tikslesnės žinios mane pasiekė tik po kelių dienų, - pritilo ir ilgesingai vėl pratarė: - O kai jau buvau Justiną palaidojusi, kaimynė man pasakė, kad jis slapčia ir kostiumą vestuvėms jau buvo nusipirkęs...
Mirtini muzikanto smūgiai
Šiandien jau yra žinoma, kad marijampolietis Justinas Matukaitis Vokietijoje, Reinės mieste, buvo nužudytas. Pagrindinis įtariamasis - tas pats muzikantas, naujasis bendradarbis Raimundas Narsas, kuris šiuo metu yra suimtas ir teismo dienos laukia būdamas Miunsterio kalėjime. Kaip teigiama Marijampolės teisėsaugininkus pasiekusioje gan šykščioje medžiagoje, Vokietijos pareigūnai nustatė, kad Justinas mirė nuo sunkios traumos - patyrė daugybę smūgių ir spyrių į galvą. Iš pradžių R. Narsas kitiems dviem vairuotojams iš Marijampolės, kurie tuokart nakvynės buvo apsistoję pas savo draugus vokiečius, ankstyvą rytą telefonu pranešė, kad Justiną rado nebegyvą ant čiužinio, vos tik pats atsikėlė. Esą išvakarėse Justinas pasigėrė ir, tikėdamasis greičiau išsiblaivyti, nutarė nakvoti lauke (tuo metu buvo keturi laipsniai šalčio) - kaip mirė, esą neaišku. Vėliau R. Narsas prisipažino melavęs ir pateikė kitokią versiją. Pirminiais duomenimis, konfliktas tarp Raimundo ir Justino kilo po pirmosios kelionės paros, jiems sustojus nakvoti degalinės, esančios prie naudotų automobilių turgaus, teritorijoje. Anot Raimundo, Justinas priekaištavo jam, kad šis gėrė degtinės bei alaus, ir abu susikirto žodžiais. R. Narsas tikino buvęs išprovokuotas - mušęs Justiną per veidą, spardęs ir sudavęs per galvą sprigtą. Vėliau savo bendrakeleivį išmetęs iš automobilio ir vėl įkėlęs, bet šis, atsirėmęs į neuždarytas dureles, iškritęs. Įtariamojo teigimu, iš pradžių jis bičiuliu nesirūpinęs, bet vėliau įtraukęs jį į mašiną, paguldęs ir apklojęs. Rytą nelaimėlis jau buvęs negyvas. Ar tokios pačios versijos R. Narsas laikysis ir toliau, paaiškės liepos mėnesį numatytame teismo posėdyje.
Liūdesys - abiejose šeimose
Tik dabar, praėjus keliems mėnesiams po tragedijos, Ilona sakė pradėjusi jausti begalinį savo vyro ilgesį ir pagaliau suvokusi, kad Justinas tikrai nebegrįš. Tėčio kasdien pasigenda ir abi mažylės. Didesnioji vis klausinėja, kada pagaliau tėvelis išsimiegos ir pareis, pietaudama prašo duoti tik tėčio lėkštę, iš rankų nepaleidžia jo šaukšto. Jaunėlė labai mėgsta vartyti pilnus nuotraukų albumus ir ieškoti tėtės. Ilonai atrodo, kad pastaruoju metu ir ji, ir dukrelės tapo irzlesnės, nervingesnės - visas tris neigiamai veikia staiga ištuštėję, nelaimės paliesti namai, akimirksniu praradę planus ir svajones. Prisimindama paskutiniąsias dienas su vyru, Ilona sako tik dabar supratusi, kad Justinas turbūt jautė artėjančią savo mirtį, be to, ne kartą buvo užsiminęs, kad mirtis jo, patyrusio vairuotojo, tykojanti... tik prie vairo.
- Paskutinįkart išvykdamas jis kažkaip kitaip - šilčiau ir dėmesingiau - su mumis atsisveikino, net kelis kartus grįžtelėjo, - ilgesingai pratarė Ilona. - Paskui, pastebėjęs kieme po langais prikritusių neseniai nupuoštos eglės šakų, paragino mane greičiau jas surankioti, esą kad praeiviai nemanytų, jog name - šermenys. Mane labai nustebino ir jo pedantiškas triūsas prie senesnių nuotraukų, knygų, dokumentų - bene pirmą kartą taip viską susitvarkė, tarsi nenorėdamas tų darbelių palikti kitiems.
Paklausta, ką jaučianti savo bėdų kaltininkui R. Narsui, Ilona sakė dar negalinti nieko jausti tol, kol pati nežino tikrųjų įvykio aplinkybių ir konflikto priežasčių. Moteris prisiminė, kad per Justino laidotuves skambino R. Narso žmona ir siūlėsi atvykti, tačiau namiškiai patarė jai geriau nevažiuoti. Ilona supranta, kad tragedija Vokietijoje - didžiulė nelaimė ir R. Narso šeimai, sukurtai prieš penkiolika metų ir auginančiai du mažamečius vaikus.
Kaltinimai žmogžudyste Raimundui Narsui - ne vienintelis juodas faktas jo gyvenime. Šešiais įrašytais albumais savo gerbėjus džiuginęs ir pripažinimą pelnęs R. Narsas praeityje buvo vaikų namų auklėtinis, paliktas tėvų. Galbūt todėl jis, jau suaugęs vyras, siekė atsiriboti net nuo tėvų pavardės - buvęs Plikaitis tapo Narsu. Pastaruoju metu kiek daugiau atitrūkęs nuo aktyvaus muzikavimo, jo draugų teigimu, vis dėlto buvo sukūręs kelias naujas dainas ir planavo leisti naują albumą. Planus pristabdė įtarimų nusikaltus šešėlis.
SOS - iš Ispanijos kalėjimo
Karti įtariamųjų dėl nužudymo dalia šiuo metu slegia ir du marijampoliečius bei vieną kėdainiškį, pastaruoju metu besidarbavusius Ispanijoje, Almerijos provincijoje, ir gyvenusius kurortiniame Balanegros miestelyje prie jūros. Ispanijos teisėsaugininkai vis dar tebetiria, kas praėjusių metų spalio 18-ąją nužudė taip pat Balanegroje apsistojusią Kėdainių miesto gyventoją Ingridą Bačkienę (27 m.), pirmą kartą į tolimą šalį atvykusią bene prieš trejus metus. Kol kas kaltės šešėlis, kaip teigia tolimos šalies pareigūnai, temdo marijampoliečių Egidijaus Šaukštaičio (29 m.), Viljamo Tiščenkos (32 m.) ir kėdainiškio Raimundo Aleliūno (22 m.) dienas. Visi vyrai nuo praėjusių metų spalio 21 dienos yra suimti. Tą lemtingąją spalio 18-ąją kartu su jais buvusi V. Tiščenkos motina Genovaitė Žimkuvienė įsitikinusi, kad visi trys vyrai uždaryti nekaltai.
- Tą vakarą į didelį mūsų grupelės nuomojamą butą iš Lietuvos atvyko nuo seniau pažįstamas Raimundas Aleliūnas, - pasakojo G. Žimkuvienė, pernai taip pat prasiskynusi kelius į Ispaniją ir ten lankiusis jau porą kartų. - Mes ten gyvenome kaip didžiulė šeima, tad tautiečio pasirodymas buvo gera proga visiems kartu pabūti prie lietuviškomis vaišėmis praturtėjusio stalo. Raimundas telefonu pasikvietė ir už kelių kilometrų įsikūrusią gerą visų mūsų pažįstamą Ingridą. Nuosavu automobiliu "Renault" Ingrida atvyko kartu su savo draugais - porele taip pat iš Lietuvos. Puota buvo galinga. Visi buvo linksmi - draugiškai kalbėjosi, vaišinosi, šoko, dainavo. Kai ta viešėjusi porelė panoro namo, Ingridos automobiliu juos išvežė mano sūnus Viljamas. Kartu važiavo ir Ingrida. Paskui jiedu vėl grįžo pas mus - supratau, kad Ingrida liks nakvoti. Aš tuo metu irgi nuėjau miegoti. Kai rytą, gerokai iki septynių, atsikėliau, namuose miegojo tik vyrai - buvo Viljamas, Egidijus, Raimundas. Jie pasakė, kad naktį, apie pusę trečios, Ingrida, būdama neblaivi, vis dėlto sėdo į savo automobilį ir išvažiavo - niekas nepajėgė jos sulaikyti. Matyt, skubėdama ir būdama nebudri ji tą naktį pas mus paliko savo piniginę su dokumentais ir odinį švarkelį. Vėliau, kai jau sužinojome, jog Ingridos automobilis rastas sudegęs (paskui paaiškėjo, kad padegtas) kažkur laukuose, o pati moteris irgi sudegusi, bet prieš tai nužudyta, tie jos pas mus likę daiktai Ispanijos pareigūnams pakišo mintį, kad Ingridą nužudė mūsų vyrai. Beje, tuoj po įvykio buvo sulaikyta ir apklausta apie 20 Ispanijoje uždarbiaujančių lietuvių, bet suėmė tik tris mūsiškius.
Genovaitė Žimkuvienė mano, kad ispanai pareigūnai eina neteisingu keliu. Svarbiausia, anot jos, jog esminiai tyrimo reikalai juda labai lėtai - pavyzdžiui, per septynis mėnesius niekam neprireikė paimti suimtųjų kraujo ekspertizei, kad būtų galima palyginti ir su nužudytosios krauju, ir su bute, kur vyko puota, ant pagalvės užvalkalėlio rastomis kraujo dėmėmis. Pastarosios, Genovaitės teigimu, atsirado ne po kokių nors grumtynių, o iš Raimundo galvos - esą girtas vaikinas tą vakarą buvo nuklydęs į barą ir kažkur užsikabinęs bei nukritęs susižalojo iki kraujo. Sūnaus ir jo draugų kalte netikinti moteris kaip faktus, liudijančius suimtųjų naudai, akcentuoja laiką ir atstumą - esą nė vienas iš įtariamųjų negalėjo suspėti per kelias valandas padaryti nusikaltimą gana toli nuo namų ir dar, pėsčiomis sugrįžus (kito automobilio nebuvo), išsimiegoti.
Kaip laiške iš Ispanijos kalėjimo motinai rašo Viljamas Tiščenka, vadinamasis valdiškas advokatas per keletą mėnesių nieko nenuveikė jų naudai - prašė netrukdyti, kol vyksta esą slaptas tyrimas, ir dar melagingą savo telefono numerį atkišo. Lietuviams pavyko susisiekti su kitu advokatu, kuris neva šį tą paspartino, bet ne iš esmės. G. Žimkuvienei keista, kad įkalintais lietuviais nė kiek nesidomi Madride esanti Lietuvos ambasada. "Ar gali kas į mus, nekaltai uždarytus, atkreipti dėmesį? Lietuvoje mes jau nugarsinti kaip žmogžudžiai. O kalti esame tik dėl to, kad ieškome savo tiesos per ambasadą ir per žiniasklaidą", - laiške motinai rašo Viljamas. Moteris linkusi priminti, kaip garsiai buvo "rėkiama" pernai užsienio kalėjime atsidūrus garsaus Lietuvos dviratininko žmonai, ir palyginti su esą nuliniu dėmesiu eiliniams šalies piliečiams.
Anot G. Žimkuvienės, įkalinto sūnaus ir jo draugų kasdienybė Ispanijos kalėjime nesaldi. Kalintys ispanai, pabuvę po kelis mėnesius, išeina į laisvę ir spėja vėl sugrįžti už naujus nusikaltimus, o užsieniečiai - lietuviai, rumunai - iki teismo sėdi po keletą metų. Dauguma įkalintųjų laiką "užmušinėja" narkotikais. G. Žimkuvienei artimi lietuviai taupymo sumetimais esą net rūkyti metė.
- Jeigu per septynis mėnesius nerado rimtų įkalčių, kad suimtieji tikrai kalti dėl nužudymo, tai ką galima bus rasti dar vėliau? - stebisi G. Žimkuvienė. - Vyrams ten daromas spaudimas, jie verčiami duoti melagingus parodymus draugų atžvilgiu. Arba paleistų, jeigu nekalti, arba nuteistų greičiau, jeigu jie vis dėlto kalti. Įrodžius kaltę, nė vieno jų neglostyčiau, net ir savo sūnaus neužtarčiau.
Šviesiai - tik apie praeitį
G. Žimkuvienė neranda priežasties, kuri jos sūnų ar draugus būtų skatinusi pašalinti Ingridą - jie gi visi buvę artimi draugai. Kalbama, kad Viljamas buvo skolingas Ingridai, todėl logiška nusikaltimą sieti su negrąžintina skola. G. Žimkuvienei toks faktas esą nežinomas. Atvirkščiai - Genovaitė linkusi tik teigiamai pasakoti apie Viljamo ir Ingridos draugystę, kurios liudininke ji pati buvo. Moters teigimu, sūnus su kėdainiške bendraudavo dažnai ir artimai, tačiau bendros ateities planų nekūrė.
- Pastaruoju metu buvome pastebėję, kad iki tol linksma ir atvira Ingrida kažkodėl tapusi tylesnė, uždaresnė, mąsli, susirūpinusi, - sakė G. Žimkuvienė. - Pasirodo, ne vienas bandėme išklausti, bet ji atsakydavo, kad turi problemų, apie kurias kol kas nenori kalbėti - susitvarkysianti pati. Viljamo net klaususi, ar šis prireikus jai padėtų, ar ją užtartų. Kokios tos problemos, taip ir liko neaišku, bet gal būtent čia ir slypi žiauraus nusikaltimo šaknys?
Visai kitaip apie Ingridos, mažamečio berniuko motinos, nužudymą galvoja Kėdainiuose ir Panevėžio rajone gyvenantys jos artimieji. Anot jų, jaunai moteriai, kaip ji pati sakydavusi, rūpėjo tik jos sūnaus gerovė ir ateitis - jokios kitos rimtos problemos lyg ir neslėgė. Prieš trejus metus uždarbiauti pas tą patį ispaną ūkininką pradėjusi ir kelis kartus per tą laiką į gimtinę pabūti su sūnumi parvažiuodavusi Ingrida pastarąjį kartą į Ispaniją buvo išvykusi trims mėnesiams - iki gruodžio pradžios. Pagrindinis jos tikslas buvęs atsiimti lietuviui paskolintus pinigus! Moters likimui pasisukus tragiškai, Ingridos artimųjų kasdienybė nusidažė liūdesio, ilgesio ir kankinančios nežinios, varginančių spėlionių spalvomis. Viskas, kas buvo šviesu, liko tik praeityje - prisiminimuose ir krūvoje nuotraukų.
