Narkotikai, atėmę ir sveikatą, ir žmoną, ir namus...
Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Niekam ne paslaptis, kad narkotikai jau ir Lietuvoje aktyviai skinasi kelią į diskotekas, klubus, jaunimo vakarėlius... Daugumai jaunuolių narkotikų pabandymas - mados reikalas, deja, tik retas susimąsto, koks tai pavojingas žaidimas ir kokios tragiškos gali būti jo pasekmės. Nors ir labai gaila, tikrąją savo padėtį narkomanai dažniausiai pajunta tik pasiekę dugną... Ir pradeda visomis išgalėmis iš jo kapstytis, bando pakilti. Tačiau iš klastingų narkotikų gniaužtų pavyksta išsivaduoti tik vienam kitam...
Kaune, Romainiuose, veikiančioje viešojoje įstaigoje "Gerumo namai", be senelių slaugymo ir labdarinės veiklos, jau kone pusmetį laikinas prieglobstis suteikiamas sirgusiesiems sunkiomis priklausomybės ligomis - vakarykščiams narkomanams ir alkoholikams. Pasak bendruomenės vadovo Dainiaus Milkinto, kol į tokių piliečių reabilitaciją miesto valdžia žiūri pro pirštus, pageidaujantieji čia gydytis turi už tai susimokėti. Jei padėtis pasikeis, tai yra jei ateityje miesto savivaldybė privačiai įstaigai skirs daugiau lėšų, sunkioje materialinėje padėtyje esančius narkomanus ir alkoholio vergus bus įmanoma reabilituoti už mažesnę kainą ar išvis nemokamai.
Pakako pirmojo karto...
Kauniečiui Giedriui - 43 metai. Kadaise šis vyriškis turėjo viską, ko tik širdis geidė: namą, mylimą žmoną, dukrą, galybę draugų, pilnas kišenes dolerių...
Dabar Giedrius gyvena "Gerumo namuose". Narkotikų, kaip pats sakosi, nevartoja jau dveji metai. Tikisi, kad prie šio "juodo reikalo" daugiau nesugrįš. To paties linki ir visiems likimo draugams... Nors ir pats nelabai tiki, ar jų bus išgirstas. Giedrius įsitikinęs - atsitiesia tik patys stipriausieji...
- Narkotikus pradėjau vartoti studijuodamas tuometiniame Kauno politechnikos institute, - atvirai dėsto Giedrius. - Taip taip, anksčiau jie tarp studentų irgi turėjo didelę paklausą, tik niekas apie tai garsiai nekalbėjo...
Pasak Giedriaus, į narkotikus jam padėjo įsitraukti... draugas, su kuriuo draugavo šeimomis (Giedrius tuo laiku jau buvo vedęs). Buvo labai įdomu - na kaip gi tas "aguonų tirpaliukas" veikia "smegeninę"? Tačiau už žingeidumą ne mažiau kamavo ir baimės jausmas - o kas bus po to?
Kartą Giedrius, jo draugas ir dar kelių vyriškių kompanija išsiruošė žvejoti. Nakčiai. Buvo žiema, šalta. Nuobodžiaudami prie į eketes sukištų meškerių vyrai nusprendė "išbandyti kaifą" - Giedriaus draugas buvo pasirūpinęs, kad dozių užtektų visiems... Giedrius šįkart neatsispyrė pagundai... Jam heroino dozę suleido draugas.
- Pasijutau kaip naujai gimęs, - dabar prisimena Giedrius. - Tai iš tiesų sunkiai nusakomas jausmas. Gera, malonu, šilta ir lengva ant širdies...
Daugiau Giedriaus įkalbinėti nereikėjo - vyriškis tapo heroino vergu, į narkotikų voratinklį bemat įpainiojo ir žmoną...
Greitai praturtėjo
Kad galėtum kada panorėjęs vartoti narkotikus, reikia turėti pakankamai pinigų. Kad turėtum pakankamai pinigų, gamink narkotikus! Juk kvaišalų paklausa anksčiau, kaip ir dabar, anot Giedriaus, buvo didžiulė!
Per trumpą laiką Giedrius iš narkotikų bizniuko uždirbo didžiulius pinigus ("Neturėjau kur jų dėti."). Vyriškis nė nebando neigti, kad ne sykį buvo pakliuvęs į "ekstremalias situacijas", kuomet prisiėjo nemažas sumeles sukišti pareigūnams... Tiesa, išsipirkti pavykdavo ne visada - už nelegalų, bet ypatingai pelningą verslą kelissyk prisiėjo tūpti už grotų. Tačiau kvaišalų vartojimo stažo Giedrius taip ir nenutraukė...
Prieš šį "šventą reikalą" nublankdavo ir Giedriaus tėvų ašaros, ir augančios dukrelės raudos, ir smerkiantys aplinkinių žvilgsniai... Giedrius sakosi gerai jausdavęsis tik tada, kai kraujyje tekėdavusios cheminės priemaišos...
Viskam ateina galas
Narkotikai Giedrių ėmė gąsdinti tik tada, kai staiga ėmė prastėti žmonos sveikata. Abu su žmona išvyko į Maskvą, bandė gydytis, tačiau ypatingų gydymo rezultatų nepajuto nei vyras, nei jo pati.
To finalas - 1997 metai, kai perdozavusi narkotikų žmona staiga mirė...
Netekęs brangaus žmogaus Giedrius, nors ir jautė pražūtingą kvaišalų poveikį, niekaip nepajėgė jiems atsispirti. Toliau juos gamino, vartojo, platino... Ir netruko sulaukti kitos didelės tragedijos - 2001 metų sausio pradžioje, anot paties Giedriaus, gaminant kvaišalus iki pamatų supleškėjo prabangus jo namas. Tai, rodos, ir buvo paskutinis lašas Giedrių seniai persekiojusių nelaimių taurėje - vyriškis pirmąkart rimtai susimąstė esąs gilioje duobėje ir pradėjo galvoti, kaip iš jos išsiropšti... Pasąmonę nutvilkė baisus jausmas - artėjančios mirties baimė... Giedrius pasiryžo save griežtai suimti į rankas, nes puikiai žinojo, kas gali greitai atsitikti...
Griežtas "ne" - iki gyvenimo pabaigos
Giedrius išvyko į Vilniaus narkologijos centro narkomanų reabilitacijos bendruomenę. Gydytis. Buvo labai sunku pakilti. Jei ne paties narkomano stipri valia ir pasiryžimas - Giedrius tuo visiškai tikras, - vargiai būtų bepadėję ir labiausiai patyrę minėtos bendruomenės specialistai...
Kita vertus, kaip dabar mąsto Giedrius, teigiama bendruomenės įtaka - neabejotina. Žmonės tokiame centre nesijaučia vieniši, atstumti - kiekvienas turi konkrečius užsiėmimus, nustatytas griežtai reglamentuotas dienos režimas, darbo, poilsio, specialistų paskaitų klausymosi, psichologinių konsultacijų laikas. Na, o didelis užimtumas - vienas iš būdų primiršti širdį ir jausmus nepaliaujamai draskantį narkotikų alkio jausmą...
Pasak Giedriaus, narkotikai yra toks pavojingas blogis, jog jie pajėgūs pavergti sąmonę ir jausmus jau po pirmojo pabandymo (taip Giedriui ir nutiko). Be to, ilgą laiką gydžiusis ir jų paragavus vėl, priklausomybė staiga atsinaujina. Todėl buvęs narkomanas bet kokių kvaišalų turi vengti visą likusį gyvenimą. Kaip buvęs alkoholikas svaigalų...
Narkomanija - visos visuomenės problema?
Šiuo metu Lietuvoje oficialiai užregistruota keli tūkstančiai narkomanų. Manoma, kad realybė yra kur kas niūresnė - kvaišalų vergų gali būti keliasdešimt tūkstančių! Didžiuosiuose šalies miestuose įsteigti narkomanams skirti reabilitacijos centrai, deja, daugiausia yra privatūs, tad reabilitacija juose - mokama (tik keliose gydymo įstaigose narkomanų reabilitacija nemokama, tačiau norint į jas patekti reikia laukti ilgose eilėse). Mokestis palyginti nemažas - nuo 600 litų per mėnesį. Minimali reabilitacijos trukmė - pusė metų, sunkesniais atvejais prireikia ir ilgesnio laikotarpio. Abejotina, ar narkomanas gali turėti pinigų reabilitacijai - nebent jį gali sušelpti tėvai, giminės, kiti artimieji. Vadinasi, neturintiesiems pinigų lieka vienintelis kelias - mirtis.
Štai dėl to Kauno viešosios įstaigos "Gerumo namai" bendruomenės vadovas Dainius Milkintis ir iškėlė narkomanų reabilitacijos problemą, dėl to ir apgailestavo, kodėl valdžia šia sunkia priklausomybės liga sergančių ligonių gydymui ir reabilitacijai neskiria pakankamai lėšų.
Yra preliminariai paskaičiuota, jog kasmet vienas narkomanas prie kvaišalų pritraukia bent po 15 žmonių. Tai kas Lietuvos laukia po keliolikos metų? Kita didelė blogybė, anot Giedriaus, yra tai, jog beveik kiekvienas narkotikus vartojantis asmuo padaro nusikaltimų - pradeda vogti, plėšti, ryžtasi net žudyti, kad tik prasimanytų pinigų kvaišalams.
Na, o jei kol kas valstybė neturi galimybių narkomanams teikti nemokamą reabilitaciją, tuomet, anot Giedriaus, nors nereikėtų gailėti lėšų narkomanijos prevencijai, profilaktikai. Juk yra didžiulis skirtumas naujam gyvenimui bandyti prikelti vakarykštį narkomaną ar kvaišalų skonio nejautusiam jaunuoliui aiškinti žudančią narkotikų galią...
