"Una ploma blanca"
Kisius MISIUS
Net keista, jog mūsų šou verslo banginiai ligi šiol nereanimavo ir neišmetė į rinką kadaise populiaraus šlagerio "Skriskit, balti balandžiai". Juk taip sėkmingai iš užmaršties prisikėlė ir "Debesėlis", ir "Vilkas su septyniais ožiukais", ir dar geras pustuzunis bene tarpukariu skambėjusių dainų, o štai "Unos palomos blankos" per radijo stotis diskžokėjai kol kas dar nesuka, matyt, todėl, kad ir pačių balandžių, jau nekalbant apie baltus, mūsų miestų gatvėse ir aikštėse gerokai sumažėjo. Rytais vis mažiau gailestingų močiučių išneša per parą susikaupusias maisto atliekas benamiams katinams, nors šių populiacija tebėra labai gausi, tačiau dar rečiau išvysi vaizdelį, kai besišildantys pavasario saulutėje pensininkai lesina kone iš delno trupinius griebiančius balandžius. Kalbinti žmonės tikino, kad šiais laikais atliekų jie išmeta vis mažiau, nes stengiasi sunaudoti kiekvieną trupinėlį, o ir požiūris į taikos paukštį gerokai pasikeitė.
Aruodai be plyšių
Tik spalvinguose, turistams skirtuose atvirukuose besišypsantys žmonės lesina balandžius Venecijoje, Švento Morkaus aikštėje, ar Romoje, Vatikano aikštėse bei skveruose. Sakoma, jog tenykščiai paukščių lesalo pardavėjai gerokai uždirba prekiaudami spalvinguose paketuose parduodamais grūdų mišiniais, tačiau mūsuose "balandinio" turizmo kryptis neplėtojama. Atvirkščiai - su miestų simbolius teršiančiais ir ligas platinančiais paukščiais gana intensyviai kovojama.
Žinovai teigia, kad bent jau Kaune balandžių sumažėjo dėl kelių priežasčių. Pagaliau buvo sutvarkytas T. Barščio imperijai "Kauno grūdai" priklausantis elevatoriaus pastatas ir sparnuotieji nebeteko galimybės pro jame buvusias skyles pakliūti į pagrindinį miesto aruodą. Dar daugiau. Kalbama, jog būtent šios akcinės bendrovės specialistai taikos paukštelius pavaišino specialiu racionu - pabėrė balandžių pamėgtose vietose užnuodytų grūdų ir taip gerokai praretino šių gana vislių sparnuočių populiaciją. Trauktis iš kitų apylinkių balandžius privertė kolūkių griūtis, nes nebeliko visiems vėjams atvirų jų aruodų, o ir išlikusiuose pastatų ar fermų griuvėsiuose jau daugiau kaip dešimtmetį neberasi nė grūdelio. Dar didesniais balandžių priešais tapo tie patys anksčiau tokie geranoriški ir gailestingi buvę pensininkai, kurie įsitraukė į negailestingą balandžių medžioklę ir laukine paukštiena nors retkarčiais papildo savo skurdų racioną. Tiesa, Lietuvoje net keli mėgėjai augina specialias mėsines balandžių veisles, tačiau šis verslas nelabai paplitęs, todėl dažniau šaudomi strėlėmis, smaigstomi pagaląstais elektrodais ar kitaip į spąstus įviliojami laukiniai balandžiai. Bet kuriame aukšte gyvenančiam pensininkui užtenka praverti langą, nuo palangės paberti į kambarį vedantį grūdų takelį (geriausiai - kukurūzų) ir kantriai laukti, kol skanėstu susiviliojęs paukštis įlįs į vidų. Staigiai uždarius langą į spąstus patekęs balandis sugaunamas užmetus antklodę bei nugalabijamas nusukant galvą. Nesigilinant į kulinarines smulkmenas galima tvirtinti, jog iš poros tokios medžioklės laimikių dviejų pensininkų šeimai maisto užtenka karališkiems pietums, kuriuos sudaro švelnaus skonio sultinys ir tamsoka bei kiek kietoka mėsytė. Ko gero, būtent todėl šių sparnuočių labiausiai sumažėjo vargingiausiai gyvenančių žmonių rajonuose.
Tačiau balandžiai turi ne tik jiems pakenkti pasiruošusių priešų, bet ir didžiulį būrį draugų. Tuo galite įsitikinti ankstyvą rytmetį apsilankę Kaune, Žemuosiuose Šančiuose, esančiame Ūkininkų turguje. Kiekvieną sekmadienį čia šurmuliuoja apie penki šimtai balandžius parduodančių, perkančių ar šiaip atėjusių pasigrožėti įvairiausių rūšių paukščiais žmonių. Nors šiame turguje parduodamų paukščių kainos nėra aukštos - nuo 10 iki 30 litų, nė vienas iš jų nekeliauja į puodą.
Balandžiai sportininkai
Lietuvoje į Sportinių balandžių mėgėjų federaciją susibūrę penki Kauno, Klaipėdos, Alytaus, Prienų ir Kybartų klubai vienija per 100 sportinių balandžių augintojų. Sportinius balandžius augina ir maždaug antra tiek neorganizuotų balandininkų, kuriems labiau rūpi jų globotinių išvaizda ar spalva negu sportiniai pasiekimai. Gerokai gausesnės dekoratyvinių balandžių augintojų gretos. Jie organizuoja parodas ir rengia varžybas, kurių metu balandžiai varžosi, kuris ilgiau išsilaikys ore nenutūpęs. Sportiniai ar dar kaip kitaip vadinami pašto balandžiai tarpusavyje varžosi dalyvaudami skrydžio tolumo varžybose. Šią rūšį prieš kelis šimtus metų išvedė belgai, kurie iki šiol tebėra šios srities lyderiai. Daugybė sportinių balandžių gerbėjų yra Vengrijoje. Čia balandžius augina kone kas antras šalies gyventojas. Lenkijoje į klubus susibūrę 48 000 pašto balandžių augintojų. Paukščiai jau seniai nebenešioja įsimylėjėlių pašto ar karo pranešimų, kaip senais laikais, ir naudojami tik sportiniais tikslais.
Patyrę balandininkai tikina, jog negirdėjo atvejo, kad balandžiais būtų persiunčiama smulki kontrabanda ar narkotikai, nors tokios galimybės neatmeta. Kai kas atsimena dar kadaise net kino filman patekusį epizodą, kaip laikrodžių fabrike dirbantis balandininkas atsinešdavo savo augintinius į gamyklą ir per pietų pertrauką išleisdavo juos namo, kiekvienam ant kaklo užmovęs po auksinį laikrodėlį. Niekdarys buvo demaskuotas, kai iš per didelio godumo užmovė vienam balandžiui kelis laikrodžius ir šis, nepakeldamas per didelio svorio, nutūpė pailsėti ant cecho stogo atbrailos. Daug dažniau balandžiai buvo naudojami geriems tikslams. Pažymint Pirmajame pasauliniame kare naudotų balandžių nuopelnus, prie Verdeno miesto Vokietijoje jiems pastatytas paminklas. Pašto balandžiai garantuodavo reguliarų, nors ir vienpusį ryšį nešiodami depešas iš tvirtovės į anapus fronto esančias karvelides. Londone stovi paminklas balandžiui "povandenininkui". Tik po karo paaiškėjo, kad anglų jūreiviai pašto balandžius imdavo į savo laivus ir jei laivas nuskęsdavo, tai pro specialų liuką į vandens paviršių būdavo iššaunama speciali pūslė su joje esančiu balandžiu, kuris ir nunešdavo į bazę prie kojos pritvirtintą pranešimą su povandeninio laivo koordinatėmis. Didžiosios Britanijos admiraliteto tvirtinimu, balandžiai išgelbėjo ne vieno katastrofą patyrusio povandeninio laivo įgulą.
Greičiau už automobilį
Organizuodami savo varžybas sportinių balandžių augintojai priversti naudotis specialia apskaitos aparatūra, nes balandžiai sugrįžta tik į savo balandines. Kelis mėnesius vienoje vietoje laikomi jaunikliai pripranta prie savo namų ir neklysdami suranda juos net iš 500-600 kilometrų atstumo. Tiesa, jauni paukščiai startuoja tik iki 300 kilometrų nuotolio varžybose, tačiau palaipsniui atstumai vis didinami. Sportinių balandžių augintojų klubai pagal specializaciją skirstomi į trumpų, vidutinių ir ilgų nuotolių sportinių balandžių mėgėjų klubus. Kauniečiai specializuojasi vidutiniuose nuotoliuose, todėl dažnai savo balandžius paleidžia iš Lenkijos. Lietuvos sportinių balandžių mėgėjų federacijos valdybos narys Juozas Pauras teigė, jog balandžiai skrenda gana greitai. Jei Kaune gyvenantis balandininkas treniruočių metu išleidžia savo augintinius šio miesto pakraštyje, nuvažiavęs į Prienų rajone esančią savo balandinę sparnuočius randa jau atskridusius. Kiekvienam sezonui balandininkams reikia ruošti mažiausiai po šimtą sportinių balandžių, nes po kiekvienų varžybų jų tesugrįžta tik 30-50 procentų. Daug balandžių žūsta užkapoti savo pagrindinių priešų - vištvanagių, kurie, atrodo tik ir laukia, kada balandžiai pakils į orą, ir atsiranda tarsi iš nežinios. Dalis balandžių neparskrenda patekę į lietų ir sušlapę sparnus bei sumirkę kūną dengiančias plunksnas, dar dalis pritampa prie svetimų balandžių būrelio ir pakliūva į svetimas balandines ar paprasčiausiai pasiklysta. Nepaisant nuostolių, sportininkų entuziazmas neslūgsta, nors paukščių nugalėtojų pasiekti rezultatai jokių apčiuopiamų turtų savininkams neatneša. Federacija jokios paramos iš valstybės negauna. Geriausiam sezono balandininkui įteikiama tik kukli taurė ir diplomas. Užsienyje stambių balandžių varžybų nugalėtojas gali gauti net naujutėlį mersedesą, todėl nenuostabu, jog arabų šeichai už gerų duomenų sportinį balandį pasiryžę pakloti mažiausiai po 5 000 dolerių. Net mūsų kaimynai lenkai už eilinius savo pašto skraidūnus moka apie 200 zlotų. Varžytis dėl mersedesų ar BMW niekas nedraudžia ir mūsiškiams, tačiau ne kiekvienas gali surinkti tam reikalingą pinigų sumą. Už vieną tarptautinėse varžybose startuojantį balandį reikia įmokėti 50 eurų. Paukšteliai iš visų pasaulio kraštų surenkami į vieną vietą ir ten du tris mėnesius laikomi drauge, kad priprastų prie naujos balandinės, o paskui specialiu automobiliu išvežami į už kelių šimtų kilometrų esančią starto vietą ir vienu metu išleidžiami. Laimi pirmieji sugrįžę ir daugiausiai pagal specialiai sukurtą taškų skaičiavimo sistemą balų surinkę balandžiai, o prizus atsiima jų savininkai. Paprastai šie balandžiai šeimininkams negrąžinami, o parduodami specialiuose aukcionuose.
Lietuvių balandžiai varžosi dešimtyje etapų. Iš kurių tik vieno, pačio trumpiausio, startas duodamas Lietuvos pasienyje - Lazdijuose. Visi kiti etapai prasideda kaimyninėje Lenkijoje ir yra vis ilgesni. Balandžiai nustatytomis dienomis surenkami Kauno ūkininkų turguje ir į starto vietą vežami specialiu užplombuojamu krovininiu automobiliu "Mercedes". Šios mašinos salonas padalintas į atskirus narvelius, o vienas šonas sukonstruotas taip, kad atsidaro vienu metu ir visi paukščiai išskrenda kartu. Šiuo metu kauniečiai rekonstruoja savo automobilį taip, kad vietoj 2 000 balandžių juo būtų galima pervežti visu tūkstančiu daugiau. Toks startas yra pats įspūdingiausias varžybų renginys, kurio patys balandžių augintojai dažniausiai nemato. Kadangi kiekviena grupė skrenda tik į savo balandinę, iki kurių yra skirtingi nuotoliai, tai specialiu prietaisu iki kiekvienos jų yra tiksliai nustatomas atstumas. Ant kiekvieno balandžio kojos papildomai užmaunami specialiai užkoduoti guminiai žiedeliai, o savininkai savo augintinių namuose laukia turėdami specialius užplombuotus laikrodžius, į kuriuos įstačius žiedelį nuo sugrįžusio balandžio kojos automatiškai užfiksuojamas laikas. Todėl labiausiai balandininkai nerimauja, kai iki namų parskridęs balandis neskuba į balandinę, o nutupia pailsėti kad ir ant stogo. Varžybos nutraukiamos, kai į balandines sugrįžta bent dvidešimt procentų visų startavusių paukščių. Būna, kad kiti paukšteliai namuose pasirodo tik po savaitės. Lenkų balandžių augintojai pavargusį ar atsitiktinai užklydusį svetimą balandį kelias dienas lesina, o paskui paleidžia užkišę už žiedelio raštelį su savo koordinatėmis. Garbės kodeksas reikalauja parašyti laišką ar bent jau paskambinti tokiam geradariui ir gražiai padėkoti.
