Daiva NORKIENĖ
Jie norėjo užkariauti "pusę pasaulio", ir tai jiems buvo pavykę: jų kruvinų darbų ir neuždirbto turto "nepastebėdavo" nei Valstybės saugumo departamentas (kadaise labai sėkmingai dalyvavęs kunigo R. Mikutavičiaus nužudymo tyrime), nei Mokesčių inspekcija, nei STT, nei kriminalistai.
Keli buvę "tulpinių" draugai ir pažįstami "Akistatai" papasakojo, kaip turtas pakeitė kai kuriuos mafiozius: šie pamiršdavo skurdžiau gyvenančius gentainius, susitapatino su "pasaulio bambomis" ir lėkė per gyvenimą iškeltomis galvomis. "Tulpiniai" nežinojo, kad nuo didelio iki juokingo - tiktai vienas visiškai mažutis žingsnelis. Kadaise tuos žodžius sprukdamas nuo jį persekiojančių rusų ištarė didysis Napoleonas.
"Kas tau, Erika?!!!"
Virginijus Baltušis, vienas svarbiausių "Tulpinių" lyderių, nužudė arba dalyvavo nužudant keliolika žmonių: "Mažeikių naftos" vadovą Gediminą Kiesų, jo sūnų Valdą bei vairuotoją Alfonsą Galminą, taip pat Kalašnikovo tipo automatu sušaudė iš laidotuvių grįžusius Panevėžio nusikalstamam pasauliui priskiriamus Gintarą Maskoliūną (Maskatę), Povilą Sereikį (Paškę), Gintarą Tamošiūną; dar sušaudė pareigūnus Sergejų Piskunovą ir Vidą Kazlauskaitę; susidorojo su buvusiu bendražygiu Sauliumi Janoniu ir daugeliu kitų. V. Baltušio ir jo gaujos aukų sąraše - ir pareigūnai, ir banditai, ir verslininkai, ir šiaip niekuo dėti žmonės, ne laiku ir ne vietoje pasipainioję, todėl tapę nereikalingais liudininkais. Tame sąraše - jau daugiau nei 30 pavardžių, tarp kurių yra ir moterų...
"Tulpinių" nejaudindavo, kad jų pasirinktos aukos turi žmonas, motinas, neužaugintų vaikų... Kai kalba eidavo apie būtinybę "paauklėti arba užversti", vaikai ir moterys nebuvo laikomi "nuosprendį" švelninančia aplinkybe. "Pakauks ir išsilaižys", - našlių ir našlaičių likimą trumpai apibūdindavęs "Tulpinių" lyderis. Todėl jam nieko nereiškė per atostogas Sočyje mažamečio Janonių Artūriuko akivaizdoje plumpinti mafijai kažkuo prasikaltusį tėvelį Saulių Janonį. Grįžęs vaikas seneliams su siaubu pasakojo, kaip jo tėtuką keliese pasiguldę mušė. Beje, visiškai nedaug trūko, kad drauge su savo tėčiu "Mažeikių naftos" vadovu į pasalą būtų pakliuvusi ir moksleivė dukra Giedrė Kiesaitė. Lemtingąją dieną tėvui ruošiantis į Vilnių parsivežti iš Anglijos grįžtančio Valdo, mergaitė prašėsi paimama drauge. Jos laimei, tėvai nuo kelionės atkalbėjo, ir jos neištiko nereikalingos liudininkės dalia. Juk šimtus tūkstančių dolerių ketinusius užvaldyti "tulpinius" vargu ar būtų sustabdęs vaiko buvimas.
Bet kiekvienas, net pats žiauriausias banditas tolimiausioje savo esybės kertėje slepia ir šį tą žmogiško. "Akistata" pastebėjo, kad tie silpnučiai žmogiškiausiųjų savybių proveržiai (meilė, švelnumas, akimirksnį šmėstelėjęs gailestingumas) veikia tiesiog... magiškai. Pirmiausia, iškreipia "tulpinių" artimųjų jausmus ir prisiminimus. Ar ne todėl A. Vertelkos moteris Vilija Stankiuvienė nuolat prisimena jį buvus supergailestingą ("Per "Srovių" laidą pamatė bendraamžių reketuojamą ir mušamą mokinuką ir čia pat prie televizoriaus apsiverkė."), o V. Baltušio motinai Virginijai Baltušienei labiausiai įstrigę, kaip sūnus iš beržynėlio glėbyje parnešė sušalusį, cypiantį kažkieno išmestą šuniuką.
Tačiau tie žmogiškumo krisleliai kartais turi magiško poveikio ir patiems galvažudžiams. "Tulpinių" bylas tiriantys pareigūnai meistriškai sužaidė pačiais švenčiausiais banditų jausmais. "Akistata" jau anksčiau rašė, kaip pareigūnai įtikino Skačkę duoti prieš gaują parodymus: jis supūsiąs kalėjime, o kažkur tėvo nepažindamas augs ką tik pasaulį išvydęs jo sūnus. Panašiai atsitiko ir gaujos lyderiu laikomam V. Baltušiui. Suimtas pernai, remiamas į kampą įrodymų, jis dar ilgokai vaidino nepalaužiamąjį ir tylėjo. Tačiau tik ne tada, kai pareigūnai "pasibeldė" į jo tėviškus jausmus. Iš vieno patikimo šaltinio "Akistata" sužinojo, kad Virginijui Baltušiui pareigūnai sukūrė legendą apie neva uždarytus ir kankinamus jo mylimąją ir abudu vaikus. Kad jie uždaryti, negauna sočiai pavalgyti ir taip bus terorizuojami iki tol, kol V. Baltušis tylės, anot šaltinio, ir buvo įtikintas Panevėžio mafijos lyderis.
Ir jis "skilo". Šiandien V. Baltušis pareigūnams noriai duoda parodymus apie savo ir savo gaujos darbelius.
Beje, kai tik V. Baltušis sulaužė "tylos įžadus" ir prabilo, pareigūnai jam leido telefonu pasikalbėti su mylimąja Erika Šiškaite. Pasak žinančiųjų, Erikai atsiliepus pirmasis bandito klausimas buvęs: "Kas tau, Erika?!!! Ką jie jums padarė?"
Erika, kurios, tiesą sakant, nei kas skriaudė, nei kankino, iš pradžių nesupratusi. Nieko, sako, ji tik ramiausiai sau vaikštanti po parduotuves. Beje, pasak istorikų, net ir tokius žiaurius "valdovus" bei lyderius kaip Hitleris, Leninas ar Napoleonas mylimos moterys paversdavusios švelniais kačiukais.
Jos ginasi
Tiesą sakant, "tulpinių" moterys nėra nei naivios, nei neprotingos. Ir vyrus netikėtai užgriuvę nemalonumai gana skaudžiai atsiliepia ir joms. Tegu ir ne atvira, tačiau iš menkiausių detalių jaučiama ir slegiančia visuomenės panieka. Na ir kas, kad praeidamas pro kurią nors "tulpinienę" niekas nesidrabstys įžeidžiančiom frazėm ir nespjaus į veidą kurios nors jų vyrų aukos mama. Tačiau argi nepajus Erika Šiškaitė, vis dar administruojanti Panevėžio centre esančią su "tulpinių" kapitalu siejamą kavinukę, kad jų šlovė jau seniai seniai nebe ta? Kai per klaidą Rolandas Paksas susitikimui su savo partiečiais išsinuomojo E. Šiškaitės administruojamą kavinę, tai beregint pastebėjo didžiausias šalies dienraštis. Ir retoriškai paklausė: argi Paksas neturįs žmonių, kurie jį įspėtų, ką nuomotis ir pas ką lįsti? Straipsnyje - jokių negerų užuominų administratorės adresu. Tačiau kiekvienam aišku: vien pasėdėjimas po tuo stogu - jau partijos antireklama. (O juk kadaise net ir neblogai dirbę Panevėžio policijos kadrai būdavo keičiami ne be korumpuotų politikų valios. Keičiami "tulpinių" "užsakymu"! Ir būdavo, kad kuris nors pareigūnas apie tai, jog jam netrukus Policijos departamentas pažemins pareigas, pirmiau sužinodavo ne iš Departamento, o iš... pačių banditų!)
Turbūt todėl jos jau nebe tokios pasitikinčios, nebe tokios arogantiškos ir kur kas atsargesnės. Apie vieną Erikos Šiškaitės išpuolį V. Baltušio motinos bute Panevėžyje "Akistatos" žurnalistei papasakojo kolegos iš televizijos.
"Abipus sienos" laidos kūrybinė grupė susitarė su Virginija Baltušiene dėl interviu. Sutartą valandą televizininkai jau sėdėjo garsaus "tulpinio" gimdytojos svetainėje ir kalbėjosi apie Virgučio vaikystę. Virginija Baltušienė spėjo ištarti vos tris ar penkis sakinius (apie tai, koks jis buvo jautrus, švelnus ir gailestingas vaikas), spėjo prasitarti netikinti jo kalte, kai į butą įsiveržė Erika Šiškaitė.
- Erika atūžė kaip uraganas, - prisimena žurnalistas Virginijus Gaivenis. - Ir nors V. Baltušienė jai aiškino savo pačios bute galinti kalbėtis su kuo nori ir kiek tinkama, Erika tiesiog jėga ją įgrūdo į vieną kambarį ir užrėmusi laikė duris. O mums liepė kuo greičiau dingti ir daugiau nesirodyti, nes ji iškviesianti policiją.
Kad mafijos aplinkos žmonės pultų iki tokios "nešlovės" - ieškotųsi policijos pagalbos - to dar amžiais nebuvo buvę. Kodėl Erikai taip parūpo "užsiūti" netikrai anytai burną? Juk ši, išskyrus tai, kad gindavo ir liaupsindavo sūnų, nieko kito ir nekalbėdavo, jokių mafijos paslapčių neišdavinėjo ir net greičiausiai jų nežinojo. Panašu, jog Virginijaus mylimoji jau suvokė, koks baisus disonansas tarp to, ką į eterį kalbės mylinti motina, ir tarp to, ką šiandieną jau žino visa tauta.
Beje, pasak Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vadovo A. Kliunkos, V. Baltušio moterys prieš kurį laiką jau yra labai gudriai pasinaudojusios ta pačia spauda. Vienam vos kelių tūkstančių egzempliorių tiražą turinčiam laikraščiui jos davė interviu apie tai, kad "Generalinė Virginijų privertė prisiimti svetimus nusikaltimus". Laikraštis išspausdino tokį interviu, nes, šiaip ar taip, būtina išklausyti visas puses - ir kaltintojus, ir "advokatus". Tada tos moterys parašė panašaus turinio skundus Seimui ir Valstybės kontrolei, o kaip įrodymą, jog nemeluoja, pridėjo... to paties laikraščio citatas.
Jie spinduliuodavo arogancija
Kaip jau ne kartą rašėme ir mes, ir kita spauda, Kauno autoritetas Henrikas Daktaras dėl kai kurių asmeninių savybių nusipelnė ir pagarbos. Užliedžių ir Giraitės gyventojai tarytum kokie švedai nerakina namų durų, neišgydomai sergančiųjų mamos siunčia laiškus ir kartkartėmis sulaukia dėmesio ir labdaros, dar H. Daktaras savo lėšomis yra suremontavęs bažnyčią, o skurdžiai gyvenančiųjų atžvilgiu esąs labai mandagus ir paprastas. Kai Henytė sėdėjo kolonijoje, kaimynai rinko užtariančius parašus. "Kaip Tadas Blinda", - autoritetą neseniai pavadino Kauno spauda.
Visai kitaip gyveno "tulpiniai" ir kitokius jausmus Ėriškių gyventojams kėlė jų dvaras. Dar ir šiandien ėriškiečiai virpa iš baimės prisimindami, kas tokie eilę metų sukiodavosi tarp jų ir aplink juos.
Ėriškiai - tai visai nedidelė gyvenvietė šalia Panevėžio, kur prieš dešimtmetį "tulpiniai" įsigijo pustrečio metro betonine tvora aptvertą vilą ir įrengė čia savo "laikinąją rezidenciją". Vilos kiemas užima daugiau kaip hektaro plotą, viduje stūkso apsaugos būdelės, pirtis ir erdvi šunidė. Čia buvo laikomi agresyvaus būdo net septyni keturkojai sargai. "Tulpinių" paslaptis saugodavo ne tik jie, bet ir galingi geležiniai vartai. Ir - nematoma bloga aura, kuri paprastiems žmogeliams neleisdavo prisiartinti per pusę kilometro. Ėriškiečiai nieko tikro nežinodavo, tačiau kažkokiomis paslaptingomis juslėmis jautė čia esant tikrą "vilkų irštvą". Kad ir iš to, kokie paslaptingi tapdavo jų pačių kaimynai (Bitinas, Juzėnas), kuriuos ilgesniam ar trumpesniam laikui padirbėti pasamdydavo betonine siena apsitvėrę naujakuriai. Bitinas užu tos betono tvirtovės kažin ką dažė, meistravo ir kalė, Juzėnas saugojo, kūreno pirtį ir šėrė šunis. Sugrįžę iš už tos užtvaros šie normalūs kaimiečiai tapdavo tikri tyleniai ir bijodami ką nors netyčia prasitarti apskritai su kaimu nesileisdavo į kalbas. Ši ir kitos panašios šalutinės aplinkybės kaimui leido suprasti: verčiau nuo naujųjų kaimynų ir jų tvirtovės laikytis kiek galima toliau.
- Būdavo, atvažiuojame su vyru prie Dubulių tvenkinio pažvejoti, - prieš kelias dienas "Akistatai" pasakojo ant tvenkinio kranto sutikta ėriškietė. - Jų vila boluoja ana ten, kitame krante. Ir nors atstumas iki jų dvaro būdavo gana didelis, mes visi labai nejaukiai pasijusdavome, kai "tulpiniai" atvažiuodavo linksmintis.
Ne, kaimas dar nežinojo, kad jie - šaltakraujai žudikai. Kad tai - pati baisiausia Lietuvos mafija. Vadindavo juos paprastai, kaimiškai - "žulikais". Ir nors niekas niekada neužkabino tų paprastų žvejoklių, šie vis tiek baimingai šalindavosi atvykėlių. "Neplauk netgi į tą pusę", - sakydavo moteriškė vyrui, pridurdama, kad jie gali primušti ir atimti guminę valtį.
Žvejų valtelių ir kitokio šimtą litų kainuojančio "turto" jiems nereikėjo. Jie vartėsi tokiuose piniguose, kad netgi pamiršdavo savo mažiau turtingus giminaičius.
Buvo Panevėžyje toks smulkus verslininkas Rolandas Drąsutis (vėliau - apie tai, kad jis "tulpinių" buvo nužudytas ir greičiausiai sudegintas). Netolimi Drąsučio giminės gyvena Ėriškiuose, iš čia kilusi ir jo giminė. Buvęs visai neblogas vyrukas, tačiau kai atradęs bendrų reikalų su "tulpiniais", tai ėmęs nepažinoti savo "žemo lygio ir neturtingos kaime gyvenančios genties".
- Važiuodavo jis pro pat mūsų namus per Ėriškius, tikriausiai į tą vilą, - prisimena vienas velionio Rolando giminaitis, - tai gatvėje pamatęs net galvos į tą pusę nepasukdavo. Turbūt todėl, kad jam buvome per prasti... Su mumis tuo metu nebendravo ir kiti Rolando artimieji. Ir kaip viskas pasikeitė, kai jo neliko! Mes nepykstame, kad jų požiūris į mus pasikeitė. Priešingai, labai labai tuo džiaugiamės! Taip norisi paprastai, žmoniškai išsikalbėti, pasiguosti vieni kitiems. Tiktai pastebėjome tokį kontrastą: kai pradingo Rolandas, giminaičiai staiga prisiminė mus ir tapome net visai neblogais draugais. Dabar ir varge pasiguosti, ir mūsų nuraminti į svečius užsuka R. Drąsučio sesuo.
Buvusio Panevėžio mafijos autoriteto Sauliaus Janonio draugai irgi pastebėjo, kad susidėjęs su "tulpiniais" šis pasikėlė į puikybę.
- Nuoširdus, pasiryžęs padėti, patarti draugas staiga tapo neatpažįstamas. Nežinau, gal jis negalėjo "po dušam" (iš širdies - D. N.) išsikalbėti bijodamas netyčia ką nors prasitarti. Gal jį įpareigodavo jo aplinka. Nežinau, - sakė "Akistatai" vienas velionio S. Janonio pažįstamas. - Tačiau mafija jį labai pakeitė. Ir manau, kad išpuikino...
Kitame numeryje skaitykite: jie ne tik žudė. Mirti jie eidavo nuolankiai tarsi ėriukai. Paprastai pasikalbėti iškviesdavo kuris nors iš saviškių. Ir "užversdavo". Kaip tik todėl Klaipėdos nusikaltėlių autoritetu laikomas S. Gaidjurgis mafiją vadina "vilkų gauja", su kuria nori nenori turi bendrauti, nors labiau norėtųsi bendrauti su šunimis.
