Taigi ponas Henrikas, tada, tiesa, dar joks ponas ir ne ponaitis, o paprastas Vilijampolės chuliganėlis, praveria kameros duris. "Man įėjus į kamerą, visi nutilo ir sužiuro į mane, - rašo H. Daktaras savo knygoje "Išlikt žmogumi". - Kaip ir įprasta tokiais atvejais, matyt, kameros šeimininkas ėmė manęs klausinėti, kas toks, iš kur, už ką, ką pažįsti, kokiai "chebrai" priklausai? Iš galvos linktelėjimo supratau, kad jis mano atsakymais liko patenkintas". Kaipgi neliksi patenkintas, jei Henytė turėjo vadinamąjį stogą - tėvo brolį Mečislovą Daktarą, tam tikruose sluoksniuose žinomą Šliapos pravarde. Rusijoje jis buvo pripažintas "vagis įstatyme". Ko gero, tai vienintelis lietuvis, nusipelnęs tokio aukšto titulo. "Vagis įstatyme" yra gerokai daugiau nei "verchas" ir sprendžia visus tarp kalinių iškilusius klausimus bei konfliktus. Tad į H. Daktarą, tik pravėrusį kameros duris, jau buvo žiūrima su pagarba.
Tėvo pėdomis
Ko gero, panašiai dabar žiūrima į Henriko sūnų Enriką, kuris irgi jau eina kalėjimo universitetus. Visi žino, kad tai Henriko Daktaro, kuris kolonijose ir kalėjimuose buvo pripažintas "verchu", sūnus. Tiesa, Enrikas kalėjimo duoną pradėjo krimsti vyresnis nei jo tėvas ir buvo sulaikytas už gerokai rimtesnį nusikaltimą. V. Šustausko partijos narys Enrikas Daktaras kartu su Mindaugu Česoniu, Nerijumi Šaronu ir Rimantu Daktaru buvo sulaikyti Kaune per bendrą Lietuvos ir JAV specialiųjų tarnybų operaciją. Keturi kauniečiai įtariami narkotikų kontrabanda, suklastotų pinigų platinimu. Šiuo metu vyksta teismas, eilinis posėdis įvyks rugsėjo mėnesį.
Enrikas Daktaras į teisiamųjų suolą pateko ne kaip eilinis pilietis, o kaip Kauno miesto tarybos narys. Galima manyti, kad Kaune mafija perėjo į vieną aukščiausių fazių - susivienijo su valdžia ir politika. Dabar mafiozai vilki baltus marškinėlius, vaikšto kostiumuoti, dirba įvairiuose biuruose bei bankuose. Vieni užsiima narkotikų ir ginklų kontrabanda, o kiti žiūri, kad viskas vyktų sėkmingai, ir perspėja apie galimas policijos bei prokuratūros operacijas. Diplomuoti aukštos kvalifikacijos specialistai visada suranda landų, kaip apeiti įstatymus, kaip prie jų prisitaikyti. Taip kartą Enrikas Vilniaus apygardos teismo teisėjo Zenono Birštono buvo išleistas į laisvę. Teisėjas nusprendė, kad nėra pagrindo E. Daktarui taikyti suėmimą, nes jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba, mokosi ir yra Kauno savivaldybės tarybos narys. Įdomiausia tai, kad prieš kurį laiką tas pats teisėjas jau buvo nagrinėjęs Enriko skundą dėl suėmimo ir jo netenkino, nors aplinkybės buvo tos pačios. Dar daugiau - teisėjas Enriką paleido po to, kai buvo nustatyta, kad jis pažeidinėjo Lukiškėse nustatytą tvarką ir skambinėjo mobiliuoju telefonu. Per tą telefoną vos nenukentėjo ir jaunojo Daktaro žmona Indrė. Vilniaus apygardos prokuratūra baudžiamąją bylą pastarajai iškėlė po to, kai ji davė parodymus tada dar savo būsimojo vyro byloje ir sakė, kad su juo bendravo tik laiškais. Tačiau Indrės ir Enriko pokalbių klausėsi saugumo pareigūnai. Vilniaus miesto 1-osios apylinkės teismas išteisino melagingų parodymų davimu kaltintą Indrę, nes Lietuvos įstatymai numato, kad asmuo prieš artimą žmogų ar šeimos narį parodymus gali duoti tik savo valia. Nors tuo laiku, kai Enrikas ir Indrė kalbėjosi telefonu, pastaroji dar buvo Kristinavičiūtė, bet jie jau buvo gyvenę kartu.
O Henrikas Daktaras savo sūnų Enriką į politiką pasiuntė ne atsitiktinai, o norėdamas dar labiau kontroliuoti valdžią. Tramplinu buvo pasirinkta Vytauto Šustausko Laisvės sąjunga. Jaunasis Daktaras puikiai suprato įvaizdžio reikšmę ir, panašiai kaip ir jo tėvas, bendrauja su žurnalistais, nuolat kartodamas, kad yra provokacijos auka. Patekti tarp aukštųjų sluoksnių H. Daktaras bando ir kitais keliais. Pavyzdžiui, Henriko dukters Živilės gimtadienyje dalyvavo ir nušalintojo prezidento Rolando Pakso duktė Inga.
Ir už grotų - kaip sanatorijoje
Enrikui Daktarui tai, kad jis tapo tarybos nariu, padeda ir kalėjime. Pradžioje buvo rašyta, kad Enrikas pradėjo krimsti kalėjimo duoną. Bet tai - tik perkeltine prasme. "Verchų" vaikai kalėjimo maisto nevalgo. Kaip nedaug jo valgė ir pats Henrikas. Jo meniu ir už grotų buvo namuos kepti kotletai, dešros, lašinukai, tirpinti taukai. Mama ar žmona visada atnešdavo ir saldainių, kondensuoto pieno, konservų. Net ir Novosibirske Henrikas sugalvodavo, kaip prasimaitinti. O Vilniuje, griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje, Henrikas net kamerą buvo susiremontavęs - įsitaisęs net šešis akvariumus, lesindavo balandžius, turėjo savo televizorių ir radijo imtuvą. Buvo sutvarkytas ir kiemas, sporto aikštelės. Dabar panašių sąlygų reikalauja ir sūnus. Enrikas buvo nepatenkintas gyvenimo sąlygomis Lukiškėse ir išsikovojo, kad būtų pervežtas į moderniausią šiuo metu Lietuvoje Kauno tardymo izoliatorių. Čia, jei turi pinigų, gali maitintis nors ir restorano maistu, įsivesti kabelinę televiziją, naudotis kitais gyvenimo malonumais. Lukiškėse Enrikas dažnai laiką leido vienas, nes nesutiko gyventi su pareigūnais ar "mentais", kaip sako Daktarai. Enrikas, jei bus nuteistas, bausmę turės atlikti pareigūnų pataisos namuose. Kažin ar panorės jaunasis Daktaras turėti reikalų su tais, kurių taip nekenčia jo tėvas.
"Mentas" - ne saldainis
Nė apie vieną knygoje nėra pasakyta tiek daug blogų žodžių kaip apie milicininkus, policininkus, kalėjimų darbuotojus, pareigūnus. Visus juos H. Daktaras vadina vienu vardu - "mentai" ir epitetų jiems negaili: "Mentas, pajudinęs savo didelius ūsus, nusižvengė kaip arklys"; "Prasigėrę mentai mėlynomis nosimis mus suskaičiavo"; "Minutę laikiausi, bet tuoj suvokiau, kad ši mentovska žiurkė mane uždusins"; "Plačiasnukis mentas juokų nesuprato"; "Mane nustebino tų mentovskų šunų klausimas"; "Mentai, kaip užsispyrę kalnų ožiai, ėmė bliauti"; "Storas kaip kiaulė, žemo intelekto pusžmogis"; "Mentai, kaip išprotėję arkliai, ėmė žvengti"; "Nelaukdamas, kol mentai užneš savo nutukusias subines ant kalno, pasileidau kaimo link". Tai tik keli sakiniai apie pareigūnus, kurių nemėgo ir Henriko tėvas, tokių žodžių išmokė ir sūnų. "Ne veltui sakoma, - rašo H. Daktaras, - mentas ir yra mentas, prilygstantis šūdui, o šūdas, kaip žinia, niekada nebus saldainiu". Tėvas išmokė ir niekada neprisipažinti. Atrodo, kad ir Henrikas, ir Enrikas tai gerai įsisąmonino.
Pas Varėnos chamus
"Mentų" H. Daktaras turėjo dėl ko nemėgti. Kaip ir šie - H. Daktaro. O jau po vedybų, kai, anot H. Daktaro, "po truputį atsistojome ant kojų, lengva nebuvo ir iš dangaus niekas nenukrito. Biznis klestėjo, gražiai sugyvenome ir nesipykome", H. Daktarą vėl sulaikė. Kaip įtariamąjį su draugais užmušus Varėnos rajono ypatingų bylų tardytoją majorą Gruzinską. Anot H. Daktaro, tai buvo žiaurus, per tardymus mušantis ir kankinantis suimtuosius majoras.
"Tardytojai buvo tokie debilai arba tik vaidindavo debilus, - tai eilutės iš knygos "Išlikt žmogumi". - Taip nusišnekėti ir kaltinti žmogų nebūtais dalykais, be jokių įrodymų, galėtų ne kiekvienas tardytojas. Bet Varėnos miestelio chamai buvo užsispyrę kaip asilai. Toks tardymas tęsėsi kiekvieną naktį nuo 24 iki 6 ar 7 ryto. Tardė mane kasnakt, nuo pirmadienio vakaro iki ketvirtadienio.
Paskutinio ketvirtadienio nakties tardymo metu mane aplankė, kiek pamenu, Ypatingųjų bylų žmogžudysčių skyriaus prokuroras ar tardytojas ir uždavė du klausimus:
- Kur buvote 1978 metų vasarą? Ir kur tada buvo tavo brolis?
Atsakiau, kad 1978 metų vasarą sėdėjau Pravieniškių zonoje ir atlikau bausmę. Tą patį pasakiau ir apie savo brolį.
Pasirodo, užteko vieno vos vos protingesnio "mento", kad pagaliau išsiaiškintų, jog nei aš, nei mano brolis nieko negalėjome nužudyti, nes minėtu laiku abu sėdėjome už grotų ir valgėme valdišką košę".
Inspektorių nužudė savi?
Buvusi "Akistatos" korespondentė Rita Krušinskaitė yra domėjusis Jurgio Grudzinsko nužudymo aplinkybėmis. Mūsų turimais duomenimis, J. Grudzinskas buvo nužudytas ne 1978, o 1980 metais ir buvo ne majoras, o kapitonas. Vidaus reikalų sistemos senbuviai tvirtina, kad tai vienintelis pareigūno nužudymas Lietuvoje per paskutiniuosius kelis dešimtmečius, kurio nepavykę išaiškinti. Žmogžudyste buvo įtarinėjami bendradarbiai, brakonieriai ir "Daktarų" gaujos nariai, kurių veikla J. Grudzinskas buvo pradėjęs domėtis vienas iš pirmųjų.
Paskutinę gyvenimo ir darbo dieną inspektorius su kolega tikrino materialinių vertybių apsaugą Merkinėje, nuo kurios - ranka paduoti iki Gudelių kaimo, kuriame gyveno J. Grudzinsko motina. Nupirkęs miestelyje lauktuvių, inspektorius pasiprašė pavežamas iki motinos namų ir ten liko nakvoti. Šeštą valandą ryto jis mišku nuėjo autobusų stotelės link, tačiau darbe nepasirodė. Po kelių dienų Nemune buvo surastas jo lavonas. Inspektoriaus mirtis sukėlė didelį rezonansą, tyrimą kontroliavo pats VRM ministras, buvo atvykęs aukštas pareigūnas net iš Maskvos. J. Grudzinską kolegos mena kaip ypatingai gabų ir kruopštų operatyvinį darbuotoją. Jis buvo labai principingas, su juo negalėjo būti nė kalbos dėl kokio nors fakto nuslėpimo. Vienas iš paskutiniųjų J. Grudzinsko tirtų nusikaltimų buvo kauniečių vagystės Varėnoje. Jas inspektoriui pavyko atskleisti. J. Grudzinskas įtarė, kad vienas iš "daktarų" - E. Hakas - turi "stogą" VRM, todėl bijojo galimo susidorojimo. Tardant kažkuris yra pasakęs, kad milicininką galėjo nužudyti kas nors iš "daktarų". Buvo ieškoma J. Visgirdo, apklausiami ir kiti "daktarai". Šios versijos skeptikai teigia, jog aptikti "Daktarų" grupuotės pėdsakai nebuvo tokie svarbūs, kad pareigūną būtų reikėję žudyti.
Dėmė dėl kapitono nužudymo krito ir ant bendradarbių. Kai kas neabejojo, jog tai - kolegų darbas, tačiau pritrūko įrodymų, kad kas būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. J. Grudzinskas iš pradžių buvo apsvaigintas ir parkritęs nušautas. Kūnas automobiliu nuvežtas prie Nemuno ir įmestas į vandenį. Buvo rasti liudininkai, ankstų rytą matę kaime šviesų automobilį, kokį turėjo nužudymu įtariamas pareigūnas. Vėliau jis buvo atleistas iš darbo, bet kaltės įrodyti nepavyko. Po kurio laiko Jurgio seseriai prisisapnavo iš Nemuno iškilęs brolis, kuris pasakęs: "Draugai man taip padarė".
