Petras KURMELIS
Jau minėjome, kad labai dažni žemės drebėjimai Japonijoje. Paskutinis jų įvyko šiemet liepos mėnesį. Jis su žeme sulygino daugybę namų, o didžiausioje pasaulio atominėje elektrinėje net kilo grėsminga avarija.
Žemės drebėjimo epicentras užregistruotas Nijigatos prejektūroje, apie 250 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Tokijo. Požeminio smūgio metu net Tokijuje siūbavo pastatai.
Šiaurinėje šalies dalyje sustojo greitieji šaudykliniai traukiniai. Jų eismas sustabdytas ir po galingo pakartotinio smūgio. Vienas vietinio susisiekimo traukinys nuvirto nuo bėgių, bet per incidentą niekas nenukentėjo.
Daugelyje namų nutrūko elektros ir dujų tiekimas, net apie 37 000 namų ūkių prarado vandens tiekimą.
Bet tai niekis, palyginus su žemės drebėjimo padariniais šioje šalyje 1923 metais. Žemės drebėjimą, nusiaubusį Jokohamą ir Tokiją 1923 metų rugsėjo pirmąją, vietiniai gyventojai paprastai vadina Tokijo arba Jokohamos žemės drebėjimu.
Užduso įkaitus orui
Žemės drebėjimo epicentras buvo Sagamio įlanka, todėl daugelyje nedidelių miestų palei įlanką sugriuvo iki 50 proc. visų pastatų. Kai kuriose vietose šis skaičius siekė iki 80 ar daugiau procentų. Daugiausia sugriauta tuose miestuose arba tose miestų dalyse, kurios įsikūrusios ant puraus aliuvio, ir gerokai mažiau ten, kur namai statyti ant tvirtų uolienų. Vienuose miestuose nemenkų nuostolių padarė ir ugnis, kituose - vanduo. Įlankos dugnas irgi pasikeitė. Žemės drebėjimo sukelta banga, siekianti iki 10 metrų, užgriuvo vakarų pakrantę. Banga irgi pridarė didelių nelaimių. Čia gyventojams pasitraukimo kelius užtvėrė pastatų nuolaužos, sunaikinti tiltai, plyšių išraižytos gatvės. Žmonės plūdo į aukštesnes ir menkiau suniokotas miesto dalis arba parkus. Vienoje tokioje atviroje aikštėje įvyko pati baisiausia traedija. Čia susirinko daugiau kaip 40 000 žmonių ir manė išsigelbėję, kai ūmai suliepsnojo aplinkiniai pastatai. Žmonės užduso nežmoniškai įkaitus orui.
Jokohama, svarbiausias Japonijos uostas, įsikūręs Tokijo įlankos vakarų krante, dunksnojo apytikriai apie 65 kilometrus nuo drebėjimo epicentro. Pasak liudininkų pasakojimų, žemės drebėjimas apie save pranešė pradėdamas riaumoti po žeme; tuoj pat tuos garsus palydėjo galingas krestelėjimas. Mieste sugriuvo apie penktadalis pastatų. Žemė stipriausiai ėmė drebėti bemaž vidurdienį, kai daugelis žmonių ruošėsi pietauti. Bemat daugybėje vietų įsiplieskė gaisrai - vieno liudininko apskaičiavimu, jų buvo 208. Nors pradžioje ugnis labai neįsisiautėjo, tačiau sutramdyti ją buvo sunku. Visas gaisrų gesinimo priemones sunaikino žemės drebėjimas, sugedo vandentiekis. Ugnį dar labiau įpūtė stiprus vėjas, todėl atskiri gaisrai susiliejo į vieną ugnies jūrą. Žmonės, kurių nepalaidojo sugriuvę namai, gelbėjosi bėgdami nuo nuolatos keičiančios kryptį ugnies. Jiems trukdė sugriautų pastatų griuvėsiai, suirę šaligatviai. Kai žemės drebėjimas liovėsi, buvo suskaičiuota apie 27 000 žuvusiųjų ir be žinios prapuolusiųjų, daugiau kaip 40 000 sužeistų; 70 000 namų sunaikino negailestingasis žemės drebėjimas ir gaisrai.
Budistų šventykla nenukentėjo
Pernai galingas žemės drebėjimas sukrėtė centrinę Javos salą Indonezijoje. Galingas 6,3 balo stiprumo žemės drebėjimo epicentras, pasak JAV geologinių stebėjimų tarnybos, buvo Ramiajame vandenyne ir cunamio nesukėlė, tačiau, oficialiais duomenimis, žuvo per 5000 Indonezijos gyventojų, sužeistųjų skelbiama daugiau nei 20 000, griuvėsiais virto apie 35 000 pastatų, benamiais apie 200 000 žmonių, 40 proc. jų - vaikai. Daugiausia aukų užregistruota į šiaurę ir pietus nuo buvusios Indonezijos sostinės Džokjakartos.
Senoji Indonezijos sostinė Džokjakarta, vienas dižiausių šalies miestų, įsikūrusi centrinėje Javos dalyje, apie 440 km į pietryčius nuo Džakartos, turinti du milžiniškus religinius paminklus, įtrauktus į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą: IX amžiuje statytą budistų šventyklą Borobudūrą, kuris, laimei, per žemės drebėjimą nenukentėjo, ir tokio pat senumo 250 atskirų šventyklų apimančią Prambanano šventyklą, kuri, deja, per žemės drebėjimą sugriauta. Miesto centre esantys Sultono rūmai, įkurti 1755 metais, taip pa visada traukia minias turistų. Didžiausiame Indonezijos mieste gyvena apie 1,5 mln. žmonių, miestas garsėja kultūriniais tradicinio ir šiuolaikinio meno renginiais, jame įsikūrusi moderniosios tapybos mokykla, miesto amatininkai vilioja turistus sidabro, odos ir batikos dirbiniais.
Šalis bejėgė prieš stichiją
Būtina paminėti ir žemės drebėjimą, 2005-aisiais įvykusį Pakistane. "Paskutinio teismo diena. Pasaulio pabaiga. Išbandymas tautai", - taip Pakistanas reagavo į didžiausią per šimtą metų šalies istorijoje žemės drebėjimą, per kurį žuvo beveik 20 000 žmonių. 7,6 balo pagal Richterio skalę žemės drebėjimas tūkstančius žmonių paliko be namų.
Naujausia tragedija Pakistane tik patvirtino ekspertų įspėjimus, jog žmonės turi daryti viską, kad stichijos pasekmės būtų kuo mažiau skausmingos. Specialistai mano, kad drebėjimo aukų galėjo būti mažiau, jeigu ne šalies vyriausybės abejingumas mokslininkų įspėjimams apie regionui gresiančius stiprius požeminius smūgius.
Ne vieną galingą smūgį išgyvenusi šalis prieš gamtos stichiją ir vėl pasirodė bejėgė. Pakistanas, dešimtmečiais siekęs tapti ir tapęs branduoline valstybe, neturi žemės drebėjimo atveju būtinos technikos.
Vakarų inžinerijos ekspertai, rodydami pavyzdžius Japonijoje, tikina, jog naudojant pakankamai plieninių konstrukcijų, įmanoma pastatyti požeminiams smūgiams atsparius namus. "Pagrindinės taisyklės žinomos visame pasaulyje. Akivaizdu, kad Pakistane namai buvo statomi nesirūpinant nei tinkamu planavimui, nei statybinių medžiagų kokybe", - mintimis dalijosi Velmaro statybos universiteto daktaras Jochenas Švarcas.
Šiuolaikinės patvarios plieninės konstrukcijos neleidžia sugriūti pastatams, netgi jeigu jų sienose atsiranda įtrūkimų. Ekspertu teigimu, statiniai galėtų būti daug atsparesni drebėjimams ir neinvestavus didžiulių lėšų: daug naudos duoda vien lubų ir sienų jungčių sutvirtinimas. Statant iš plytų bei molio, šitą funkciją gali atlikti plieninės arba medžio konstrukcijos.
Tačiau kalnuotose Pakistano gyvenvietėse ir nesantaikos draskomame Kašmyre žmonės gyveno savo rankomis iš molio drėbtuose namuose, kurie per drebėjimą byrėjo it smėlio pilys.
Statybose inžinieriams pritaria ir seismologai, dažnai kartojantys, kad žmones žudo ne žemės drebėjimas, o griūvantys statiniai.
Žuvo visi liudininkai
Europoje žemės drebėjimai nėra tokie dideli ir tiek aukų čia nebūna, tačiau istorija mena ir čia vykusius didžiulius drebėjimus. Bene labiausiai žemė drebėjo 1755 metais Lisabonoje.
1755 metų lapkričio pirmąją, šeštadienį, jau auštant ėmė skambėti varpai. Diena žadėjo būti giedra ir linksma. Bokštų laikrodžių strėlės rodė 9 valandas 40 minučių, kai prasidėjo katastrofa.
Mūsų laikus pasiekė maža liudininkų pasakojimų apie žemės drebėjimą Lisabonoje. Tai galima labai paprastai paaiškinti: bemaž visi liudininkai žuvo. Pažvelkime į katastrofą vieno iš likusių gyvų - tėvo Noelio Portalo - akimis. Šis vienuolis neskubėdamas skutosi prieš iškilmingas mišias, turėjusias prasidėti dešimtą ryto, kai pasigirdo požeminis riaumojimas ir visa žemė susvyravo. Per vieną akimirką tėvas Portalas iššoko pro langą į lauką. Smūgiai tęsėsi geroką laiką, vienuoliui atrodžiusį amžinybe. Nudundėjus paskutiniajam, pačiam stipriausiam stuktelėjimui, sugriuvo visi pastatai. Žemė liovėsi drebėti, tačiau gatvės nebebuvo. Abipus jos vietoje namų tysojo du plytų ir akmenų pylimai, iš kurių kyšojo sienų nuolaužos. Pagauti panikos, visi kruvini, žmonės blaškėsi po dulkių miglą, kas valandą tirštėjančią. Saulėtą dieną staiga pakeitė naktis, ir šiose sutemose likę gyvi panašėjo į išprotėjusius vaiduoklius, atkakliai ieškančius išsigelbėjimo.
Žemės drebėjimas, gaisrai - regis, jau pakaktų Lisabonai šių nelaimių, tačiau pasmerktas miestas buvo priverstas atlaikyti dar vieną išmėginimą - gigantišką ir grėsmingą bangą pasirodžiusią praėjus 20 minučių po drebėjimo. Atrodytų, labai jau trumpas laikas, tačiau jo pakako, kad išsprūdę iš pirmųjų griūvančių namų lisaboniečiai, paklaikę iš baimės, pultų bėgti. Dauguma lėkė prie jūros. Visai natūralus poelgis: juk žemė žmonėms nebebuvo tvirta ir patikima atrama.
Tie, kurie nesuvokė arba nesuskubo palikti sugriauto miesto, tapo kraupaus reginio liudininkais. Netikėtai, tarsi veikiama nežinia iš kur atsiradusio milžiniško atoslūgio, jūra atsitraukė, tempdama laivus, apnuogindama uostą, dokus, atvirai rodydama savo dugną ir krantus, apžėlusius vandens augalais ir nusėtus įvairiomis nuolaužomis. Ir ūmai taip pat veržliai vanduo pradėjo pulti. Žmonės išvydo milžinišką bangą, ne žemesnę kaip 12 metrų aukščio, kuri artėjo iš visų jėgų šuoliuojančio arklio greičiu. Minia ėmė bėgti atgal, bet buvo pernelyg vėlu. Banga paliko ir užgriuvo neapsaugotą žemąją miesto dalį, paskui atšlijo kaip ir pirmąjį sykį, kad naujomis jėgomis vėl pultų krantą.
Ši seisminė banga paliko tuščią visą Pirėnų pusiasalio vakarų pakrantę, ypač nusiaubė Lisaboną ir Algarvės provinciją. Manoma, kad žuvo apie 60 000 gyventojų.
Seisminis aktyvumas Lietuvoje mažiausias
Seismologai teigia, kad rytinė Baltijos jūros pakrantė tradiciškai laikoma labai žemo seismingumo sritimi. Tai lemia geologinės sąrangos ypatumai bei didžiulis nuotolis iki aktyvių tektoninių sričių.
Vis dėlto turimi duomenys rodo, kad gretimuose kraštuose yra buvę juntamų žemės drebėjimų. Pavyzdžiui, 1303 metais Petras Duisburgietis aprašė didelį žemės drebėjimą Prūsijoje: "visoje Prūsijoje drebėjo žemė. Tris kartus suvirpėjo žemė drauge su pastatais, kurių retas išliko nesugriuvęs..."
XX amžiaus pradžioje Rygos universiteto profesorius B. Dosas iš įvairių šaltinių surinko duomenis apie 18 gana stiprių žemės drebėjimų, vykusių Latvijos ir Estijos teritorijose nuo 1616 iki 1911 metų.
1988 metais Baltarusijos ir Baltijos šalių mokslininkai papildė katalogą iki 45 žemės drebėjimų. Jame galima atsekti žymesnį seisminio aktyvumo padidėjimą visuose Baltijos kraštuose 1908-1909 metais. Jis sutapo su galingu žemės drebėjimu, 1908 metais įvykusiu Italijoje greta Mesinos miesto. 1976 metais Osmusarės saloje Estijoje įvyko stipriausias, neskaitant vėlesnių Kaliningrado įvykių, žinomas žemės drebėjimas Baltijos kraštuose.
Seisminis aktyvumas Lietuvoje, palyginti su Latvija ir Estija, yra mažiausias.
