Žilvinas VIZGIRDA
Gal praėjusių metų pabaigoje, gal šių pradžioje dienos šviesą išvydo Kauno nusikalstamo pasaulio autoritetu vadinamo Henriko Daktaro autobiografinė knyga "Išlikti žmogumi". Pats H. Daktaras žurnalistams dievagojosi, kad išleido vos 400 egzempliorių, kurie skirti tik šeimos nariams, artimiesiems, draugams. Gal iš tikro tų egzempliorių nedaug, nes po Kauną, kaip senais spaudos draudimo laikais, keliauja atšviestų knygų puslapiai. Matyt, H. Daktaro autobiografiją buvo galima išleisti vien Kaunui kokiu 50 000 egzempliorių tiražu ir, ko gero, būtų išpirkę, nes visiems smalsu, ką rašo tas, apie kurį Kaune tiek daug šnekama, kuris laikomas pačiu svarbiausiu. Juk jeigu ir vidurnaktį prižadinto kauniečio paklaustum, kas yra "daktarai", tikriausiai nė vienas nemąstytų apie stomatologus, ginekologus ar terapeutus. Tikram kauniečiui šis žodis pirmiausia asocijuotųsi su nusikalstama grupuote arba "Daktarų" šeima. Dar vienas dalykas, dėl kurio šimtu procentų garantuotas kiekvienas tikras kaunietis, - "daktarai" buvo, yra ir bus. Tarsi kokia miesto vizitinė kortelė ar privalomas atributas. Ta proga netgi sukurtas mitas: Henytė laisvėje - Kaune ir Užliedžiuose, kur gyvena garsusis "daktaras", tvarka ir ramybė. Tokiu stabu Henriką Daktarą padarė žiniasklaida. Kai buvo išleistas iš kolonijos, jį kaip didžiausią žvaigždę pasitiko fotografų ir kamerų miškas. O kol vyras buvo už grotų, žmona Ramutė žiniasklaidininkus vedžiojo po garsiąją šeimos "pilį" ir džiaugėsi puikiai įrengta virtuve, bet neužmiršdavo priminti niekaip neišgalinti apšildyti viso namo, todėl priversta glaustis keliuose kambarėliuose. Išvaizdžiam, nuolat besišypsančiam Henrikui buvo prirašyta daug visokių jo atliktų žygdarbių, apie jį rašoma kaip apie kokį "svieto" lygintoją, kuris skriaudžia tik turtinguosius ir padeda vargšams. Visuomenei smalsu, kaip gyvena nusikalstamo pasaulio elitas. Ypač kai parodomas sportiškas, gražus ir netgi šiek tiek humaniškas daugiavaikis tėvelis. Todėl ir jo knyga taptų bestseleriu. Nes joje pats H. Daktaras palaiko žurnalistų apie jį sukurtą įvaizdį.
Ir namų šeimininkėms, ir politikams
Paties H. Daktaro žodžiais, jo knyga - tai bandymas išsipasakoti, išlieti širdį apie beveik tragišką kalinių ir jo paties likimą. "Tai bandymas išreikšti liepsningą ir nuoširdžią dviejų jaunų žmonių meilę, jų gyvenimo siekius ir begalines kliūtis, kurias, eidami per gyvenimą, jie privalo nugalėti. Privalo nugalėti vardan savo bei vaikų gerovės!" tai - H. Daktaro žodžiai namų šeimininkėms, meksikietiškų muilo operų mėgėjoms. Jūs ne iš tokių? Tada jums skirta knygos dalis, kurioje pasakojama apie korumpuotus valdžios vyrus, kurie, prisidengdami įstatymais, sužlugdydami nekaltų žmonių likimus, manipuliuodami jų likimais, daro didžiausius neišaiškinamus nusikaltimus. Tarp jų - net prezidentas (tik neaišku, kuris), pasipiktinęs, kai H. Daktarą teismas išleidžia į laisvę. "Prezidentas nepasipiktino varganų žmonių streikais, nepasipiktino, kai žmonėms neišmokami atlyginimai, kai neįgalieji ir silpnaregiai nepriklausomoje Lietuvoje prašo duonos kąsnio ar žudosi, bet pasipiktina, kai nekaltai pusšeštų metų kalintį žmogų išleidžia į laisvę", - rašo H. Daktaras. Tai kodėl tokia svarbi, tokia įdomi plačiai auditorijai - nuo namų šeimininkių iki politikų - knyga išleista tik sau? Metų pradžioje pirmieji ją perskaičiusieji sakė, jog tai daroma dėl to, kad viešas knygos platinimas gali užtraukti autoriui ir leidėjams atsakomybę už pareigūnų šmeižtą. H. Daktaras išsigando, kad jam nebūtų taip kaip Vytautui Petkevičiui už "Durnių laivą". Rašytojas V. Petkevičius teisiamas už šmeižtą. Gal galima įžiūrėti to šmeižto ir knygoje "Išlikti žmogumi", tačiau jo ne tiek daug. Atsisakius kelių sakinių apie Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vadovą Algimantą Kliunką, apie Seimo pirmininką Artūrą Paulauską ir dar kelis knygoje paminėtus pareigūnus, knygą būtų galima drąsiai dėti į knygynų lentynas. H. Daktaras ketina išleisti ir antrą knygą, kuri vadinsis "Melo dvasia", bet ji irgi bus tik draugams. O gal autorius ryšis ją pateikti platesnei auditorijai?
Kaip tik dabar pasirodė rašytojo Edvino Kalėdos knyga "Pasmerkti". Tai trečioji trilogijos "Nemylimi, "Svetimi" dalis. Joje autorius žvelgia į pasaulį Lietuvos mafijos autoritetų akimis. Jų didžiausia vertybė - pinigai. Tikrasis mafijos vadas H. Daktaras apie pinigus savo knygoje beveik neužsimena. E. Kalėdos knygoje vyksta žūtbūtinė kova, naikinami mafijai nereikalingi žmonės. H. Daktaro knygoje apie žudynes irgi tik užsimenama. E. Kalėdos vaizduojamiems mafijos vadams meilė - tai trūkumas, kurio reikia išvengti ar atsikratyti, o štai Henrikui meilė savo žmonai Ramutei tiesiog veržiasi iš dažno knygos puslapio. Per visą amžių jokių kitų moterų - tik Ramutė. Tai kuri knyga apie smurtą? Atsakymas perskaičiusiesiems abi knygas aiškus.
Pogrindininkai
Kaip ir kiekviena autobiografinė knyga, H. Daktaro knyga pradedama nuo vaikystės. Skaitai ir ašaros pačios rieda, kaip gaila jaunojo Henriko. 4 metukų jis buvo lygus su bulvių maišu. Čia, aišku, nieko nuostabaus. Aš, pavyzdžiui. 4 metukų buvau lygus su kviečių maišu. Bet Henrikas per dienas buvo alkanas ir paėmęs bulvę dantimis nugrauždavo jos lupenas, o žalią bulvę suvalgydavo. O aš valgydavau kviečius. Skirtingai nei Daktaras, aš šiandien nevalgau kvietinės duonos - man kviečiai atsibodo. O Henrikas žalias bulves mėgsta iki šiol.
Žodžiu, Henriko vaikystė labai sunki. Sunkiai gyveno, daug dirbo ir tėvai. "Tais laikais iš buvusios Kazio Giedrio kailių gamyklos darbininkai lengvai gaudavo odos atraižų, ir ne tik jų, - rašo H. Daktaras. - Savaime aišku, nuo kitų neatsiliko ir mama. Valdžia į tai žiūrėjo pro pirštus, nes jie ne nešdavo iš gamyklos, o tiesiog veždavo sunkvežimiais. Taip darė visi ir visada". Žodžiu, Henriko tėvai tais sunkiais sovietiniais laikais buvo pogrindininkai. Namuose siuvo "vengerkas" - tokius kailinius moteriškus batus.
Nežinau, kokia čia Henriko tėvų ar jo įtaka, bet pogrindinė pramonė Laikinojoje sostinėje klestėjo ir sovietmečiu, klesti ji ir dabar. Sovietmečiu net anekdotą apie kauniečius pasakodavo. Aptverk visą miestą spygliuota viela ir pasakyk bet kuriam kauniečiui, kad jis nuteistas - niekas neprieštaraus, nes visi darė ką nors neleistina. Dalis daro ir dabar. Kaune, jo priemiesčiuose ir aplinkiniuose kaimuose ir dabar ne vienas fabrikėlis, kur gaminama degtinė, konjakas, cigaretės ir, aišku (tai jau XXI amžiaus prekė), amfetaminas, "Ecstasy" ir kiti narkotikai. Pogrindyje veikia ištisa chemijos pramonė, kurioje darbo randa ne tik darbininkai, bet ir mokslininkai. Reguliuoti cheminį procesą sudėtinga ir tai tik teisėsaugininkai laiko nusikaltimu. Visiems kitiems tai - biznis. Ir jeigu už tai įkliūni, aplinkiniai laiko, kad įkliuvai nekaltas.
10 mėnesių - už "bokalą"
Nekaltu save laiko ir Henrikas. Ne, ne dėl to, kad tėvai siuvo "vengerkas", o dėl to, kad kiek kartų jis buvo teistas, visą laiką - nekaltai. Pirmą kartą jis buvo nuteistas 10 mėnesių už smulkų chuliganizmą. Tada jis priklausė "Marksiukų" grupei ir susimušė su "Inkariukais". Nukentėjo ir šalia stovėjęs vyras su moterimi, kurie rėkė: "Banditai, kaip jus žemė nešioja?!" Tada (čia jau paties Henriko žodžiai): "Žaibišku smūgiu trenkiau vyrui į nosį, kuris čia pat ir suklupo, o bobai, toliau rėkiančiai, kad iškvies miliciją, vožiau iš viršaus vadinamąjį "bokalą". Toliau viskas paprasta ir aišku - "varanokas" (policijos mašina, skirta nusikaltėliams vežti), "boksikas" (mažytė kamera, žingsnio pločio ir žingsnio ilgio, į kurią uždaro sulaikytuosius) ir KPZ ("kamera predvaritelnogo zakliučenija" - laikinojo suėmimo kamera), dabar tai vadinama areštine. Prasideda kalėjimo pamokos. Štai toje vietoje H. Daktaro biografija galėjo pasukti į kurią tik nori pusę. Būtų nepatekęs į areštinę, būtų išėjęs į armiją. Kaip rašo pats Henrikas, į armiją jis eiti norėjo. Deja, nuvažiavo į areštinę. Patys komisarai, nuo pradžios stebėję organizuoto nusikalstamumo procesus ir kovoję su jais, teigia: "Daugelis iš "daktarų", "lurų", "guzų" bei šimtų kitų kriminalinių nusikaltėlių galėjo tapti žymiais žmonėmis. Tik kažkam kažkada reikėjo pasukti ienas reikiama linkme". Deja, niekas nepasuko. H. Daktarui prasidėjo kalėjimo universitetai. Deja, gyvenimas po ketvirčio amžiaus dar kartą patvirtino posakio "obuolys netoli rieda nuo obels" teisingumą. Panašiu keliu pasuko ir Henriko sūnus Enrikas.
Kitame numeryje: Henriko Daktaro ir jo sūnaus Enriko kalėjimų universitetai.
